-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Mirtis Baltijos dugne

Žiniasklaidai prašnekus apie Sirijoje panaudotas kovines nuodingąsias medžiagas, ši tema prikaustė visuomenės dėmesį. Cheminio ginklo naudojimas, be jokios abejonės, yra barbarybė ir tarptautinė grėsmė, į kurią privalu reaguoti. Kita vertus – nuo Artimųjų Rytų iki mūsų nėra tiek arti, kad tuojau pat turėtume suskubti pasidėti šalia dujokaukę. Tačiau…
Skandinamas cheminis ginklas
Skandinamas cheminis ginklas / warhistoryonline.com nuotr.

Mirtinai pavojingo zarino ir kitų itin toksiškų medžiagų atsargos nebūtinai turi būti kažkur toli. Baltijos jūros dugne, už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų pajūrio, plyti dideli masinio naikinimo ginklo kapinynai. Tikėtina, pavienių sprogmenų sankaupų mūsų teritoriniuose vandenyse yra ir daugiau.

Kaip jie ten atsirado? Kiek jie grėsmingi?

Mirtinas „laimikis“

1948-ųjų birželis. Trijų tralerių flotilė pajuda jūron iš Klaipėdos. Maždaug už septyniasdešimt jūrmylių nuo uosto žvejai užmeta tinklus. Staiga tralas pasunkėja. Bet vietoj žuvies – mirtinas radinys: trys dumbliais apaugusios aviacinės bombos su ipritu. Kiekviena sveria po 250 kg. Tokio kiekio pakaktų mirtinai apnuodyti miestelį.

Po kelių dienų į Liepojos ligoninę skubiai atgabenti latvių žvejybinio katerio „Bauska“ ekipažo nariai. Tyrimas parodė, kad apsinuodyta 50 km į vakarus nuo Palangos ištraukus bombą. Pajutę sklindant specifinį gaižų kvapą, žvejai išmetė radinį atgal į jūrą, tačiau to pakako rimtiems sveikatos sutrikimams sukelti.

warhistoryonline.com nuotr./Skandinamas cheminis ginklas
warhistoryonline.com nuotr./Skandinamas cheminis ginklas

Laikas bėgo, o pavojingų radinių nemažėjo. Atvejai beveik nesiskyrė vienas nuo kito.

1967-ieji. „Sprogmuo ant denio aptiktas tik tuomet, kai imta krauti žuvį. Keturi žvejai neužilgo mirė. Žvejys J. Sveilys liko gyvas, tačiau cheminė medžiaga pažeidė jo plaučius. Tralininkui, bandžiusiam išmesti radinį už borto, buvo tiek pažeistos rankos, jog vėliau teko amputuoti plaštakas.“

1973-ieji: „…šturmanas J. Trankelis pastebėjo tinkle bombą. Vėjas nešė nuo tralo purslus ant denio. Šturmanui ant kaklo ir rankų iššoko pūslės. Nukentėjo dar du ekipažo nariai...“

Dokumentai su šiais ir panašiais incidentų aprašymais kone kasmet guldavo ant vidaus reikalų ministro ir kitų sovietinės nomenklatūros viršūnių stalų, buvo žymimi rezoliucijomis ir antspaudais, o paskui keliaudavo į specialiuosius archyvus. Nė vienas atvejis tuometėje „į šviesią ateitį tvirtai žengiančioje SSRS“ nebuvo paviešintas. „Brandžiajame socializme“ oficialiai nebūta jokių katastrofų.

Be to, kraupūs radiniai siejosi su karinėmis paslaptimis. O jos, kaip žinoma, saugotos po septyniais užraktais. Tačiau net specialiojoje literatūroje mirgėjo tokios citatos: „Užsienio tyrėjų duomenimis, zarinas priskiriamas prie nervus paralyžiuojančių nuodingųjų medžiagų“...

Tiesiog nuduota, kad patys sovietų autoriai nieko nežino apie cheminio ginklo savybes.

Ir trečia. Ant kai kurių rastų mirtinai nuodingų sprogmenų dar buvo žymūs vokiški užrašai. Bet nė vienam partiniam funkcionieriui ar ideologiniam darbuotojui nešovė mintis faktus apie šiuos radinius panaudoti propagandai „prieš fašistinius žvėriškumus“ arba per Šaltąjį karą paklausą turėjusiai antikarinei agitacijai.

Kodėl? Nes vokiško (ir ne tik vokiško!) cheminio ginklo grėsmė Baltijoje didžia dalimi buvo „pačios taikingiausios šalies“ nuopelnas...

Denacifikavimas = degazavimas

Trofėjinio masinio naikinimo ginklo likvidavimo planas, patvirtintas Potsdamo konferencijoje, buvo visiškai paprastas, net primityvus. Nugalėtojai ieškojo cheminio ginklo laboratorijų ar sandėlių pačių užimtose teritorijose. Rastas medžiagas ir įrangą jie turėjo sunaikinti.

Naudoti vokiški prekiniai laivai su vokiečių darbininkais – taigi, pavojinga operacija formaliai vykdyta „pačių vokiečių rankomis“. Vokiečiai, anot liudytojų, dirbo pasiutusiu tempu. Jie atsisakė vilktis gumuotus apsauginius apsiaustus, kuriuose šuto kūnas, rizikuodami sveikata ir gyvybe. Nelaimės neaplenkė.

Čia plano vykdytojai turėjo pakraupti. Rastų cheminių aviacinių bombų (nuo 50 iki 500 kg), artilerijos šaudmenų (pradedant 7,5 cm kalibro patrankoms ir baigiant 15 cm sunkiosios haubicos sviediniais), minų (tarp jų ir reaktyvinių), konteinerių gausa nemaloniai nustebino net visko mačiusius karius. „Šarmo“ pridėjo ir tai, kad cheminio ginklo arsenaluose rasta ne tik „klasikinių“ iprito, liuizito ar fosgeno, bet ir tuo metu dar mažai žinomų antrosios kartos preparatų – nervus paralyžiuojančio trilono A ir B (šiuo metu labiau žinomas kaip tabūnas) bei už jį dar toksiškesnių zarino ir zomano. Pastarasis buvo susintetintas tik prieš metus iki Trečiojo Reicho žlugimo.

Kaip sunaikinti šiuos mirtinus ginklus? Kiek resursų tam gali prireikti? Iš pradžių niekas nesuko sau galvos. Sunkus pokaris, okupuota teritorija...

Iš gen. N. Antonovo prisiminimų: „Ipritas buvo deginamas tiesiog jo saugojimo vietose, ir skaidymosi metu susidarančios rūgštys buvo išnešiojamos vėjo, naikindamos augaliją dešimties kilometrų spinduliu.“ Kai kur nuodingi šaudmenys „naikinti“ skandinant juos netoliese esančiuose vandens telkiniuose.

Tačiau apie 1946 metus tą daryti nustota. Ne dėl ekologijos (tada kažin ar išvis egzistavo tokia sąvoka). Tiesiog suprasta, kad tai deginant pernelyg ilgai užtruks. Prisiminkime – kalbama apie tokį nuodingųjų medžiagų kiekį, kurio pakaktų išnuodyti daugiau nei pusei Europos.

1946-aisiais susitarta dėl „galutinio sprendimo“ – visos trofėjinio cheminio ginklo atsargos turėjo būti paskandintos atvirame vandenyne, ne mažiau kaip kilometro gylyje. Pagal pirminį variantą numatyta ir konkreti vieta: maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Farerų. Iš visos Vokietijos link Kylio, Emdeno ir Volgasto uostų nusidriekė pakrauti sąstatai. Iš čia jų atgabentas mirtinas krovinys 1947 metais turėjo būti išplukdytas į „paskutiniąją kelionę“.

Bet žlugusio Trečiojo Reicho chemija, atrodo, tyčiojosi iš sąjungininkų.

Anglų ir amerikiečių konvojus su cheminiu ginklu tik išvykus užklupo audra. Nuogąstaujant dėl nenumatomų pasekmių, baržos buvo skubotai paskandintos net nespėjus pasiekti Šiaurės jūros – Skagerako sąsiauryje.

Sovietų karinė administracija Vokietijoje (SKAV) susigriebė neturinti resursų tokiam tolimam reisui. Nerado (ar dėjosi nerandanti) ir paskandinti tinkamų laivų. Savo sektoriuje surinkto cheminio ginklo partiją (iš viso apie 42 vagonų sąstatus) ji nusprendė palaidoti Baltijos jūros dugne tiesiog išmesdama jį už borto. „Išmėtyta“ buvo maždaug 35 000 tonų cheminio ginklo, kurio 80 procentų sudarė įvairaus kalibro šaudmenys, 15 procentų – aviacinės bombos ir 5 procentus – įvairios talpyklos!

 helcom.fi nuotr./Bomba jūros dugne
helcom.fi nuotr./Bomba jūros dugne

O vienu reisu imta „tik“ iki 300 tonų krovinio. Laivai judėjo vidutiniškai aštuonių mazgų greičiu… Tai daugiau nei dešimt mėnesių įtempto darbo, jei oras palankus...

Kita vertus, Maskvos planas buvo „primityviai“ gudrus. Juk sovietai be planavimo ir vadovavimo patys net nesirengė dėtis prie techninio šios operacijos etapo. Naudoti vokiški prekiniai laivai su vokiečių darbininkais – taigi, pavojinga operacija formaliai vykdyta „pačių vokiečių rankomis“. Vokiečiai, anot liudytojų, dirbo pasiutusiu tempu. Jie atsisakė vilktis gumuotus apsauginius apsiaustus, kuriuose šuto kūnas, rizikuodami sveikata ir gyvybe. Nelaimės neaplenkė. 1947-ųjų rugsėjo 25-ąją dėl bangavimo ant lyno keliama bomba atsitrenkė į laivo korpusą. Iprito čiurkšlė pataikė vienam darbininkui tiesiai į veidą.

Cheminio ginklo kapinynui buvo pasirinktas rajonas, esantis apie 70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos (šaltinių nurodomos koordinatės – 56°13' platumos, 18°54' ilgumos). Spėjama, čia atsikratyta apie 5 000 tonų sprogmenų. Kiek vėliau likęs cheminio ginklo arsenalas pradėtas skandinti netoli Bornholmo salos (55°20' platumos, 15°37' ilgumos). Teigiama, čia apie šimto metrų gylyje palaidota iki 30 000 tonų nuodingojo krovinio.

Dingusi chemija

O toliau – faktai, leidžiantys suabejoti oficialia versija.

Jau įsibėgėjus skandinimo darbams, sovietai sulaukė švedų protesto dėl Švedijos teritoriniuose vandenyse ir pakrantėse aptiktų cheminių aviacinių bombų. Tai galėjo reikšti tik du dalykus: a) bombos mėtytos iš laivų ne tik sankcionuotuose kapinynuose; b) jų oficialiai patvirtintas „laidojimo“ būdas – skandinimas – nebuvo toks saugus.

Iš esmės teisingos abi versijos. Minima, kad gali būti ir kitų, mažai žinomų ar nežinomų cheminio ginklo išmetimo vietų. Tą galėjo paskatinti blogos oro sąlygos, skuba, kontrolės trūkumas ar paprasčiausias apsileidimas. Kas trukdo patylomis išversti vieną kitą „siuntą“ pakeliui, kad, sparčiai dirbant baigus pamainą, būtų galima greičiau grįžti į uostą?

Trofėjinio masinio naikinimo ginklo likvidavimo planas, patvirtintas Potsdamo konferencijoje, buvo visiškai paprastas, net primityvus. Nugalėtojai ieškojo cheminio ginklo laboratorijų ar sandėlių pačių užimtose teritorijose. Rastas medžiagas ir įrangą jie turėjo sunaikinti. 

Antroji versija gali būti aiškinama kitaip. Regis, laidojimas jūros dugne – patikimas būdas atsikratyti bombų. Tačiau ar visos jos pasiekė dugną? Skandinant bombas, susidurta su tam tikru nemalonumu – apie 10 procentų jų neskęsdavo. Arba, kas dar blogiau, likdavo plūduriuoti tam tikrame gylyje. Kalta cheminės bombos sandara: joje būdavo didesnė ar mažesnė suspausto oro „pagalvė“, todėl bomba nirdavo tol, kol hidrostatinis slėgis išsilygindavo. Tokios „bombos-vaiduokliai“ dreifuodavo, nešamos vandens srovių.

Problemai spręsti imtasi operacijos vadovybės aprobuoto „genialaus“ sprendimo. Neskęstančios bombos būdavo prakiurdomos šaudant (!) į jas iš kulkosvaidžių.

Taigi: ar tikrai saugiai palaidoti visi cheminiai sprogmenys? Ar iš tikrųjų yra tik „oficialūs“ jų kapinynai?

Toliau kyla dar įdomesnių klausimų. Kur dingo VISA trofėjinė chemijos amunicija? Juk teigiama, kad buvo „sunaikinta“ 35 000 tonų sprogmenų. Tačiau sovietų sektoriuje, kai kuriais skaičiavimais, cheminio ginklo būta daugiau. Net 1992 metų sovietų kariuomenės ataskaitoje „Kompleksinis paskandinto trofėjinio cheminio ginklo grėsmės įvertinimas“ nurodomas okupuotoje teritorijoje rastas nuodingųjų medžiagų kiekis – 70 500 tonų.

Tad tikėtina, kad likusi dalis, apeinant tarptautinius susitarimus, buvo nugabenta į SSRS. Šią prielaidą gali patvirtinti kai kurie faktai:

netrukus sovietų kariuomenė pradėjo naikinti savas cheminio ginklo atsargas su senstelėjusiomis pirmosios kartos cheminėmis medžiagomis;

SSRS itin greitai po pergalės susintetino antrosios kartos nuodingąsias medžiagas.

Tai lėmė, kad slaptuose sandėliuose greitai nebeliko vietos trofėjinio ir pasigaminto naujo cheminio ginklo atsargoms laikyti, o tas reiškė naują pavojingo krovinio naikinimo bangą.

Tie, kurie įsivaizduoja, kad SSRS karo pramonė buvo atsilikusi – klysta. Klysta ir tie, kuriems atrodo, jog sovietinė karininkija neplanavo cheminio karo arba neturėjo tam priemonių. Dar 1930 metais XVI partijos suvažiavimo tribūnoje (t. y. aukščiausiu lygiu) akademikas A. Bachas dėstė: „...pergalę būsimajame kare lems ne metalo, o chemijos pramonė, ne durtuvai ir kulkos, o nuodingosios dujos“. Jau 1931-aisiais per reviziją nustatyta, kad pusė milijono sandėliuose esančių cheminių artilerijos sviedinių yra „pratekėję“ (!). Kiek tuomet iš viso būta sveikų?

earthmagazine.org nuotr./Baltijsko (liet. Pilava, vok. Pillau) uosto akvatorijoje rastas „laimikis“ – šįkart „tik“ fugasiniai sviediniai.
earthmagazine.org nuotr./Baltijsko (liet. Pilava, vok. Pillau) uosto akvatorijoje rastas „laimikis“ – šįkart „tik“ fugasiniai sviediniai.

1946–1950 metais sovietų kariuomenė atsikratė senų savo cheminių atsargų – gali būti, kad jas pakeitė naujesnės trofėjinės. 1956–1962-aisiais ji apsirūpino jau savomis naujomis cheminio ginklo atsargomis. Senųjų kurį kartą teko atsikratyti. Maršalo R. Malinovskio įsakymu pasirinkti trys regionai, kur vėl turėjo būti skandinama nekondicinė ginkluotė, – Barenco, Baltoji ir Baltijos jūros. Mažiausiai 200 tonų aviacinių bombų su liuizitu ir ipritu pasiekė Liepojos bei Klaipėdos uostus, nenurodytas kiekis pristatytas į Taliną. Visa tai buvo palaidota Baltijos dugne. Vienas iš dokumentuotų liudytojų pasakojimų:

„<...> Kiek žinau, kartais sprogmenis skandino tiesiog Talino uosto akvatorijoje, o kai kuriuos nuplukdydavo prie Saremos salos. Bombas kai kada peršaudavo, kad skęstų.“

Probėkšmais minima, kad sovietų laikais vienu metu cheminio ginklo atsargos sandėliuotos Alytuje. Jei tai ne tik kalbos, per Lietuvą tranzitu pergabenta nemažai cheminio ginklo. Juk niekas nežinojo, ką veža kariniai traukiniai. Gerai, kad neįvyko incidentų...

Atsiradus trečiosios kartos „preparatams“, XX a. aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais kilo dar viena „valymų“ banga. Ir vis vien tada SSRS deklaravo turinti „iki 50 000 tonų“, o Jungtinės Amerikos Valstijos – 32 000 tonų kovinių nuodingųjų medžiagų.

Kiek tai pavojinga?

Karinės amunicijos atsargos neamžinos net laikant jas pagal visus reikalavimus. O ką kalbėti apie bombas sūriame jūros vandenyje? Prakalbus apie milžinišką pavojingo ginklo kiekį jūroje, iškilo klausimas: kas bus toliau? Seniau skandinimas atrodė vienintelis realiai techniškai prieinamas ir saugus likvidavimo būdas. Bet dėl tokio „likvidavimo“ nuodingi reagentai niekur nedingo. Ekspertų teigimu, dėl korozijos pavojingų šaudmenų kevalas kasmet suplonėja 0,1–0,15 mm. Tai reiškia, kad įvykių seka gali būti tokia:

- pirmas kritinis periodas – nuodingosios medžiagos patenka į vandenį surūdijus plonasienėms talpykloms (statinėms, cisternoms), o šios surūdys maždaug po 25 metų;

- vėliau suyra aviacinių bombų kevalai – tam prireikia apie 60 metų;

- galiausiai po maždaug 150 metų suirs artilerijos šaudmenų atsargos.

Tokiu atveju pokariu paskandintos statinės jau turėjo suirti. Tačiau ekologinės katastrofos Baltija nepatyrė. Kodėl?

Ipritas buvo deginamas tiesiog jo saugojimo vietose, ir skaidymosi metu susidarančios rūgštys buvo išnešiojamos vėjo, naikindamos augaliją dešimties kilometrų spinduliu.

Sąlygiškai saugiausiai palaidotos anglų ir amerikiečių skandintos atsargos. Visas mirtinas krovinys guli laivuose tarsi po apsauginiu sarkofagu. Taip pat teigiamu veiksniu galime laikyti storą dumblo sluoksnį, vietomis siekiantį net 5–8 m, jis neleidžia plisti nuodingosioms medžiagoms. Baltijos jūros įdubose vandens apykaita nedidelė, o gelmėse mažai deguonies. Visa tai sumažina riziką. Kai kurios cheminės medžiagos, pavyzdžiui, ipritas, tampa panašus į drebučius ir labai pamažu irsta, prarasdamas toksiškumą.

Tačiau yra ir grėsmingų veiksnių. Pirmas: mes nieko nežinome apie kitas, naujesnes nuodingąsias medžiagas, jų poveikį ir jų kapavietes.

Rudojo socializmo chemija kol kas nesukėlė katastrofos, bet ko laukti iš raudonojo socializmo palikimo? Juk naujesnės kovinės nuodingosios medžiagos, kaip žinome, itin toksiškos ir skvarbios. Degazuoti jas ypač sunku. Mažiausias jų kiekis gali įsiskverbti per odą. Fosfoorganinėms nuodingosioms medžiagoms priešnuodžių bemaž nėra.

Antras: bet koks kišimasis į kapinynų klodus gali sukelti didesnę ar mažesnę krizę.

Kol kas technogeninis veiksnys pasireiškia tik kai savaime detonuoja persenę sprogmenys. Kasmet seismologai Baltijos dugne užfiksuoja keletą natūralių detonavimosi atvejų. Arba sprogmenis išjudina žvejų tralai (kol kas tai nemaloniausias variantas). Bet jei sprogmenys būtų „užkliudyti“ didesniu mastu? Kalbama, kad, tiesiant Nordstream dujotiekį, buvo atsižvelgta į žinomas potencialiai pavojingas vietas ir koreguojama jo trasa.

Tačiau netgi jei nuodingosios medžiagos masiškai nebus išmetamos į jūrą, reikia atsižvelgti į ilgalaikį jų poveikį aplinkai. Net mažas, menką įtaką darantis šių medžiagų kiekis turi stiprų kancerogeninį ir teratogeninį (sukeliantį apsigimimą) poveikį.

Trumpai trukusiu demokratijos laikotarpiu, prakalbus apie ekologijos problemas, Rusijos žurnalistams buvo svetingai atverti karinio dalinio Čapajevske vartai. Lydintis aukšto rango karininkas šypsodamasis rodė kelių hektarų teritoriją: „Gražu, tvarkinga. Žiūrėkite, kiek aplink gyvūnijos. Paukščiai čiulba...“ O tuo metu kariniame miestelyje ir apylinkėse fiksuota gausiau apsigimimo atvejų.

Tačiau ar kas ėmėsi įrodyti sąsajas?

Beje, net ekspertų nuomonės nesutampa, o kai kada ir smarkiai skiriasi. Daug ką lemia žinybiškumas ir suinteresuotumas. Tuomet pagrindiniu tikslu tampa ne sprogmenys, o, tarkim, munduro garbė arba noras pasipelnyti. Tad nuomonės varijuoja nuo labai nuosaikių („judinti – pavojinga, palikti viską, kaip yra“) iki labai radikalių ir kartu – brangių („viską iškelti ir saugiai likviduoti... bet tai kainuos“).

coastalwiki.org nuotr./Cheminiai ginklai palaidoti apie 100 m gylyje, bet ekspertai iki šiol nesutaria dėl jų keliamo pavojaus.
coastalwiki.org nuotr./Cheminiai ginklai palaidoti apie 100 m gylyje, bet ekspertai iki šiol nesutaria dėl jų keliamo pavojaus.

O kartais koją pakiša ir mentalitetas. Štai, pavyzdžiui, buvusio sovietų kariuomenės cheminių pajėgų vado pavaduotojo, akademiko, vieno iš sovietinio binarinio cheminio ginklo „tėvų“ gen. A. Kuncevičiaus kalba dėl Baltijos jūros: „Rusija nesiima atsakomybės dėl skandinimų, kurie yra II pasaulinio karo rezultatas. Mes – nugalėtojai. Ir kadangi Rusija neturi paskandinto cheminio ginklo savo ekonominių interesų zonoje, mes šios problemos tirti nesiimsime.“

„Generolas Gazas“, kaip jį pakrikštijo žiniasklaida, turėjo savų ekonominių interesų. Bet ne Baltijos akvatorijoje. 1992 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė gen. A. Kuncevičių vadovauti cheminio ir bakteriologinio ginklo likvidavimo darbams, tačiau po metų jį atleido „už rimtus nusižengimus“. 1993-iaisiais buvęs generolas įsteigė įmonę ir pradėjo eksportuoti cheminio ginklo prekursorių. Pinakolilo spiritas ir trimetilfosfatas, tinkami gaminti nervus paralyžiuojančioms nuodingosioms medžiagoms, pateko... į Sirijos rankas.

Medžiagos ir technologijos perdavinėtos (tiksliau – pardavinėtos) iki pat 2002-ųjų, t. y. iki tada, kai generolas mirė lėktuve pakeliui į Damaską. Tačiau Sirijai pakako ir to, ką gavo. Tai buvo „vieša specialiųjų tarnybų paslaptis“. Tačiau tik šiemet Basharas al Assadas oficialiai patvirtino turįs masinio naikinimo ginklą ir priemonių. Jungtinių Tautų komisija nustatė, kad cheminė ataka netoli Damasko įvykdyta raketomis R-17М / Scud-C su zarinu (nustatyta netgi jų pagaminimo vieta – Novosibirskas).

Ir dabar šios atsargos jau nebe Sirijos „vidaus reikalas“.

Tarptautinė bendrija spręs, ką daryti su nestabilumą skatinančiu Sirijos cheminiu ginklu. Šis laikomas dviejose bazėse prie Damasko ir vienoje netoli Alepo. Juk niekas nenori, kad į sandėlius pataikytų nuklydęs šaudmuo arba nuodingųjų medžiagų atsargos patektų į radikalios grupuotės rankas.

Pasaulio dėmesys į cheminio ginklo problemą šiuo metu padidėjęs. Tai gali būti tinkama proga dar kartą atkreipti įtakingų organizacijų žvilgsnį ir į Baltiją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius