Tai – netipinė meilės istorija tarp Monrealyje kaimynystėje su vyru ir dukrele gyvenančios jaunos ortodoksės Meiros ir neseniai palaidoto tėvo gedinčio vienišiaus Felikso. Smagaus pokalbio metu H. Yaron pasidalijo savo mintimis apie aktorystę, vaidmenis minėtose filmuose ir meilės apraiškas.
Ar tapti aktore buvo Jūsų vaikystės svajonė?
Manau, kad taip. Visada mėgau vaidinti. Lankiau vaikų teatro būrelį, tada mokiausi menų mokykloje, o būdama 14 metų nusifilmavau vaidybiniame filme. Kaip ir visi Izraelyje, po mokyklos porą metų turėjau praleisti armijoje. Ten taip pat buvo galimybė užsiimti teatru kaip papildoma veikla, tačiau galbūt man tuo metu buvo pereinamasis laikotarpis, nes svarsčiau, ar mano stipri ir didelė svajonė tapti aktore yra realistiška. Baigusi armiją gavau pirmąjį didelį vaidmenį kine, filme „(Ne)savo noru“ ir taip grįžau į vaidybą. Nesu baigusi formalaus teatro ir vaidybos bakalauro, bet po armijos lankiau daug teatro studijų Izraelyje, taip pat Los Andžele. Greitu metu porai mėnesių važiuosiu į Londoną mokytis Šekspyro teatro paslapčių. Taigi mano vaidybinis išsilavinimas vis dar tęsiasi ir manau tęsis visą gyvenimą.
Vaidmuo filme „Feliksas ir Meira“ antras po filmo „(Ne)savo noru“. Tiek viename, tiek kitame įkūnijate uždarai žydų ultraortodoksų bendruomenei priklausančias moteris. Nors personažai skirtingi, tačiau nėra sunku įžvelgti panašumų. Aktoriai dažnai stengiasi vengti panašių vaidmenų, nenorėdami prisirišti prie tos pačios rolės, siekdami išbandyti save skirtinguose amplua. Kodėl nusprendėte imtis Meiros personažo?
Geras pastebėjimas. Sužinojusi, kad siūlomas personažas – ultraortodoksė, pasakiau sau, jog jokiais būdais vaidmens nesiimsiu. Po poros mėnesių man atsiuntė filmo scenarijų. Filmuojant „(Ne)savo noru“ artimai pažinau ultraortodoksų bendruomenės narius. Nuoširdžiai juos pamilau. Susidūriau su labai gražia, šviesia, dvasiška ir kupina meilės bendruomenės puse. Pirmą kartą perskaičiusi filmo „Feliksas ir Meira“ scenarijų, pamaniau, jog čia į šią bendruomenę yra žiūrima su išankstiniu neigiamu nusistatymu ir teisiančia pozicija.
Tačiau kai perskaičiau scenarijų dar, ir dar, ir dar kartą, supratau, kad ne jis, o aš siaurai žvelgiau, nenorėdama pamatyti ir išgirsti kitokios, nei aš žinau, su bendruomene susijusios istorijos. Pamažu scenarijus man pradėjo patikti. Žinoma, bijojau dar kartą imtis labai panašaus personažo, bet tuo pačiu suvokiau tai kaip iššūkį. Nors abiejų personažų apibūdinimai buvo itin panašūs, tačiau istorija yra kitokia, ir labai svarbu atskleisti, jog vienos bendruomenės nariai nėra vienodi – jie gali būti netgi labai skirtingi.
Aišku, aš vis dar bijau užsidėti tam tikrą aktorinį „štampą“ ir būti kviečiama atlikti tik panašaus pobūdžio rolių, bet taip pat tikiu, kad būsiu aktorė ir manęs dar laukia ilgas profesinis kelias. Žinau, kad tai tik pirmieji mano vaidmenys kine ir kad tai tik pati mano kelio pradžia.
Taigi, jei gautumėte dar vieną pasiūlymą įkūnyti ultraortodoksų bendruomenei priklausančią moterį, ar sutiktumėte?
Ne, tikriausiai jau nebe. Jau būtų per daug. Po šio filmo važiavau filmuotis naujoje juostoje Italijoje ir mano personažas buvo visiškai kitoks. Jaučiausi labai laiminga ir dėkinga. Panašių personažų man jau užtenka.
Ar pažinojote ultraortodoksų bendruomenei priklausančių žmonių prieš šiuos filmus?
Ne. Nėra taip paprasta su jais susipažinti, jei neturi jokių sąsajų su bendruomene. Dar tiksliau, jei jai nepriklausai. Gyvename labai skirtingus gyvenimus ir jie nesusikerta ir nesusisieja.
Dramos „Feliksas ir Meira“ veiksmas vyksta Monrealyje, Kanadoje. Ar bendruomenės šioje šalyje ir Izraelyje skiriasi?
Taip. Deja, nuvažiavusi į Kanadą su žydais ultraortodoksais nesusipažinau. Filmas „(Ne)savo noru“ buvo žymiai giliau pasinėręs į bendruomenę ir sakyčiau ortodoksiškas filmas, o „Feliksas ir Meira“ tiesiog filmas, kurio keletas personažų priklauso tai bendruomenei. Mano vyrą filme įkūnijantis aktorius Luzer Twersky užaugo itin uždaroje chasidų bendruomenėje Brukline, Niujorke, tačiau būdamas dvidešimties metų išėjo iš bendruomenės. Monrealyje gyveno jo brolis, taigi susitikau su juo, bet tai viskas ką man teko pažinti iš Kanados ultraortodoksų. Esu tikra, kad skirtumų ir kultūrinių niuansų esama, nes tai skirtingos šalys.
Atrodo, kad šios bendruomenės yra gaubiamos stereotipų, nes yra itin uždaros ir neturi balso, kuris šnekėtų su pasauliu už bendruomenės ribų. Kaip manote, ar šie filmai laužo stereotipus ir atveria kelią dialogui?
Filmas „(Ne)savo noru“ kaip tik įmanoma bandė išvengti stereotipinio vaizdavimo ir tuos stereotipus laužyti. Filmo režisierė Rama Burshtein priklausė chasidams, bet vėliau išėjo iš bendruomenės. Pasak jos, šios žydų bendruomenės neturi kultūrinio balso ir būdo kaip parodyti pasauliui, kad jie irgi yra žmonės, o ne savo žmonas namuose uždarę po gatves vaikštantys juodai apsirengę vyrai. Kaip jau minėjau, perskaičius „Feliksas ir Meira“ scenarijų bijojau, kad jis teisia bendruomenę, bet iš tiesų jie pasakoja kitokią su šias žmonėmis susijusią istoriją. Ir iš tiesų, tokių istorijų yra daug ir jos yra labai skausmingos.
Tik girdėjau, kad dažniau atsitinka, kad vyrai palieka bendruomenę dėl pasaulietės moters. Režisierius Maxime Giroux, paklaustas, kodėl nusprendė statyti filmą šia tema, atsakė, jog šiuos vyrus ir moteris jis kasdien mato gatvėje ir pats to nenorėdamas juos teisia, todėl norėjo daugiau apie juos sužinoti, tapti atviresniu ir nustoti smerkti. Ėmė domėtis, daug skaityti ir po truputį atsikratyti gajų stereotipų.
Nemanau, kad šis filmas teisia bendruomenę, nors ir labai giliai jos neanalizuoja. Tuo tarpu filmas „(Ne)savo noru“ visaip bandęs išvengti stereotipizavimo susilaukė ir labai prieštaringos žiūrovų reakcijos, įvardinančios šiuos žmonės kaip kenksmingo, viduramžiško, siauro mąstymo. Aš jame mačiau meilę, bet kiti įžvelgė atvirkščius dalykus. Tikiuosi žmonės pamatę filmą „Feliksas ir Meirą“ nors kiek atsikratys stereotipų, kuriuos prieš tai turėjo.
Kaip manote, kodėl Feliksas ir Meira susitiko ir kas juos patraukė prie vienas kito?
Tiek Feliksas, tiek Meira yra vieniši. Abu šiuo gyvenimo laikotarpiu jaučiasi pasimetę. Dažnai šis jausmas suveda žmones, kurie nebūtinai idealiai vienas kitam tinka. Feliksas yra didelis vaikas. Meira – žmona ir mama. Ji turi būti moterimi, bet vis dar yra vaikas. Jie abu yra suaugę ir vaikai vienu metu, vienas kitam padedantys surasti balansą. Be to, abu ieško žmogiško kontakto, bendravimo, yra vedami smalsumo. Nebūtinai jų draugystė tęsis, bet šiam gyvenimo etapui jie atrado kažką gražaus.
Filmo pabaigoje Meira nusprendžia palikti mylintį vyrą, tačiau ką iš tikro ji palieka – sutuoktinį, bendruomenę ar tikėjimą?
Nemanau, kad ji nemyli savo vyro. Ji bando duoti savo vyrui šansą, gal dar tikisi, kad gali kažkas pavykti, tačiau jie jau nebėra tame pačiame taške ir tai nebeįmanoma. Meira pradėjo tolti nuo bendruomenės dar iki sutinkant Feliksą ir tam tikra prasme vėliau jis ją tik pastūmėja ryžtis tam, ką jau ji seniai planavo. O jos tikėjimas yra dingęs dar iki filmo veiksmo pradžios, ji tame procese buvo jau ilgą laiką. Manau, ji palieka visus išvardytus dalykus, bet tam tikra seka yra – tikėjimas, bendruomenė, vyras.
Meiros vyras Shulem yra tas personažas, kuris atskleidžia bendruomenę iš gražiosios pusės, tiesa?
Būtent. Pradėjus skaityti scenarijų išsigandau, jog tai bus stereotipinis, agresyvus, vienakryptis, to, blogo vyro personažas, tačiau įsigilinus ir pradėjus vaidinti aktoriui, apsidžiaugiau. Vienakrypčiai, tik geri blogi, juodi balti personažai ne vien neįdomūs, bet ir nerealūs. Įdomu sudėtingi, daugialypiai personažai. Man labai patiko Shulem rolė, koks stiprus ir švelnus vienu metu jis buvo ir kaip daugialypiškai perteikė bendruomenės narį.
Papasakokite, kaip sekėsi dirbti su aktoriumi Martinu Dubreuil, įkūnijusiu Felikso personažą.
Su Martinu susipažinau prieš pat filmavimą Venecijoje. Paskutinės filmo scenos iš tiesų buvo nufilmuotos pirmiausia. Pamenu, kad smarkiai bijojau, ar pavyks tokią svarbią sceną nufilmuoti visai vienas kito nepažįstant. Taip pat bijojau, kad jis nebūtų vienas iš tų aktorių, kurie savo energija užima visą kambarį. Bet jį sutikus visos mano baimės išsisklaidė – jis labai malonus ir padedantis. Dirbti kartu buvo puiku.
O kaip sekėsi vaidinti trimis kalbomis – anglų, prancūzų ir jidiš?
Gana sudėtingai, nes nei viena iš šių kalbų man nėra gimtoji. Kai buvau Los Andžele, beveik tris savaites kiekvieną dieną susitikdavau su aktoriumi Luzer Twersky mokytis jidiš kalbos, nes ši jam gimtoji. Prancūziškai parašytą scenarijų jie išvertė į anglų kalbą, o tada tas vietas, kurias reikėjo sakyti jidiš, išvertė Luzer ir labai kruopščiai mane mokė, kaip reikia tarti kiekvieną žodį. Sėdėjome labai labai ilgai. Įsirašiau kaip jis viską taria ir kiekvieną kartą, kai sakydavau žodžius jidiš, savo galvoje girdėdavau jo balsą. Buvo tikras iššūkis, nes norėjau, kad tai atrodytų kaip mano gimtoji kalba. Mano močiutė yra iš Kauno, taigi ji šnekėjo jidiš, bet, deja, šios kalbos manęs neišmokė. Su prancūzų kalba jau filmavimo metu man padėjo Martinas.
Meira mėgsta piešti ir klausytis muzikos. Ar tai jos laisvės išraiška?
Taip. Tai dalykai, kuriais ji labiausiai mėgaujasi ir per kuriuos išreiškia save. Deja, visa tai daryti jai yra draudžiama, todėl gali būti, jog tai viena iš priežasčių, kodėl ji tolsta nuo savo tikėjimo. Jei tai niekam nekenkia, o man teikia džiaugsmą, kodėl negaliu tuo užsiimti? Nebūtinai šie dalykai yra uždrausti, tačiau gana dažnai itin religingi žmonės neteisingai interpretuoja Bibliją ir savo tikėjimo taisykles. Ji tai perėmė iš savo bendruomenės, kaip ir draudimą žiūrėti vyrams į akis, kuris taip pat niekur nėra užrašytas. Visa tai stabdo Meirą nuoširdžiai domėtis religija.
Papasakokite, kodėl šios bendruomenės moterys dėvi perukus.
Yra sakoma, jog moters galia ir dvasingumas slypi jos plaukuose ir balse. Todėl moterys negali dainuoti vyrams girdint, nebent tik namuose savo sutuoktiniui. Taip pat ištekėjusi negali nešioti neuždengtų plaukų. Prieš vestuves moterys ir merginos kasdien nešioja tik surištus plaukus. Skirtingose bendruomenėse moterys skirtingai slepia plaukus. Kai kur tam tikra skara, kai kur perukais. Deja, dažniausiai moterys, nešiojančios perukus, savo tikruosius plaukus nusikerpa. Tai keistas paradoksalus dalykas. Jos nešioja nuostabių ilgų plaukų perukus, o po jais slepia labai trumpai nukirptus, sugulusius šiurkščius savo plaukus. Taigi tikraisiais plaukais negali pasidžiaugti net namuose.
Ar buvo sunku vaidinti įsimylėjusius net neliečiant viens kito?
Man patinka, kai dalykai nėra pasakomi ar parodomi tiesiai šviesiai, bet gali juos pajausti. Manau, kad yra žymiai daugiau emocinės ir seksualinės įtampos ir aistros dar tik svajojant apie žmogų, prieš jį paliečiant. Tu dar tik įsivaizduoji, kaip viskas bus. Tas jausmas yra užvaldęs tave ir tavo kūną ir jis yra tarp jūsų. Kai jau sužinai, ką reiškia paliesti geidžiamą žmogų, tos aistros gali ir nebelikti. Žinoma, nebūtinai, tik sakau, kad suvaidinti tą įtampą nėra taip sudėtinga, be prisilietimų, manau, netgi labiau galima ją pajusti.
Netipinė meilės istorija, o paskutinė filmo scena romantiškiausiame mieste – Venecijoje. Kodėl?
Taip, taip. Jie važiavo į patį romantiškiausią miestą ir tai yra tikra klišė, bet nuvykus ten, nebuvo taip romantiška. Galima įžvelgti tam tikrų simbolių – jie eina per tiltą, ji nueina į vieną pusę, jis į kitą. Tada jie įsėda į gondolą, o laivas smarkiai svyruoja – įdomu, nes tai tiksliai buvo aprašyta scenarijuje. Jie nori atsisėsti šalia vienas kito, bet dėl svyravimo jie turi rasti balansą, todėl pasislenka vienas nuo kito link gondolos kraštų. Jie atvažiuoja į Veneciją, bet jis jai neperka ledų. Jie sėdi toli vienas nuo kito svyruojančioje gondoloje drauge su vaiku ir filmas baigiasi. Manau, kad tai yra daugiau ar mažiau puiki scena ir puikus netobulos meilės ir Venecijos susidūrimas.
