„Pamokos“ siužetą nesunku atpasakoti: provincijoje gyvenanti ir dirbanti mokytoja Nadežda sužino, kad jos šeimai gresia iškeldinimas. Pasirodo, jos vyras namo išmokai skirtus pinigus panaudojo kitiems reikalams. Ryžtingai moteriai tenka imtis neįtikėtinų veiksmų, kad išsaugotų savuosius namus. Filmo nuotaika – vis didėjanti įtampa ir radikalėjantys mokytojos veiksmai – išlaiko dėmesį iki paskutinės filmo minutės.
Debiutinis pilno metro filmas „Pamoka“ triumfavo net septyniuose kino festivaliuose, tarp kurių – Geteburgo ir Sen Sebiastiano tarptautiniai filmų festivaliai.
Dalijamės aktorės ir žiūrovų pokalbiu:
Margita, tai Jūsų pirmasis rimtas vaidmuo – ko išmokote?
Visų pirma noriu padėkoti žiūrovams, kad atvyko ir kad jiems įdomi ši itin nepriklausoma – su labai mažu biudžetu – sukurta drama. Iš tiesų – tai mano pirmas svarbus vaidmuo, po kurio labiau pasitikiu savimi, kaip aktore. Įkūnijant desperatiškiems veiksmams pasiryžusią mokytoją, įsivaizdavau ją, kad ne aplinkybės ar žiaurus gyvenimas priverčia ją kraupiai pasielgti taip, o jos pačios būdas.
Ar Jūsų kolegos filme – profesionalūs aktoriai?
Turbūt penki arba šeši mano kolegos – profesionalai. Kiti, taip pat ir vaikai – neprofesionalai. Susitikimas su mokiniais mane labai įkvėpė: filmavimą pradėjome nuo scenų mokykloje. Pirmą kartą įėjusi į klasę, nesakiau, kad vaidinsiu mokytoją, o tiesiog prisistačiau kaip jų nauja mokytoja ir pradėjau pamoką. Vaikai visą laiką buvo budrūs ir įsitempę – net per pietų pertrauką jie paklausė manęs, ar gali eiti į parduotuvę.
Bulgarijos kino centras netikėjo debiutinio filmo sėkme ir neskyrė finansavimo. Iš kur gavote pinigų?
Šiek tiek lėšų gavome iš „Berlinalės“ ir „Sofia Meeting“, režisieriai turėjo pinigų už prizus, laimėtus trumpametražių filmų. Visas juostos biudžetas – vos 11 tūkstančių eurų.
Filmą kūrė du režisieriai – pora tiek darbe, tiek gyvenime Kristina Grozeva ir Petaras Valchanovas. Kaip sekėsi dirbti kartu?
Sutikau juos televizijoje. Jie taip pat ten dirbo. Kristina ir Petaras kartais būna lyg vaikai – labai pašėlę. Bet šiaip – puikaus charakterio žmonės. Kristina labiau rūpinosi siužetu, Petaras – filmavimo aikštelės paruošimu. Abu režisieriai labai adekvačiai reaguodavo į problemas, greitai stengdavosi rasti sprendimą. Malonu buvo su jais dirbti.
Ar jie leisdavo Jums improvizuoti?
Daug (juokiasi). Turėjome nufilmavę net keturias filmo pabaigas. Nežinojome, kaip plėtosis istorija ir kokia bus pabaiga. Manau, kad ši pabaiga geriausia – žiūrovui paliekama vietos improvizacijai.
Kokios buvo alternatyvios filmo pabaigos?
Viena iš pabaigų – policija mokytoja sučiumpa. Kitas variantų – šventė po apiplėšimo. Bet džiaugiuosi, kad tai buvo iškirpta. Kitų pabaigų nebepamenu – filmavome prieš dvejus metus.
Kodėl filme vyras ir žmona nekalba apie susidariusią situaciją?
Nadios vyras yra girtuoklis. Nusprendėme nevertinti šio žmogaus ir laikyti jo būseną liga. Ir nors jis labai geras žmogus – rūpinasi vaiku, myli jį, bet nežino, kaip padėti žmonai. Nors iš pradžių tai neturėjo būti vien tik moters istorija, bet vėliau nuspręsta koncentruotis ties Nadios personažu.
Visuose situacijose Jūsų vaidinama herojė išlieka labai rami – nerėkia, nešaukia...
Mačiau interviu su ta moterimi, kuri apiplėšė banką. Interviu, kalbėdama apie tai, ką padarė, ji buvo labai rami, kukli. Šį ramumą aš pritaikiau savo herojei.
Ką darytumėte Jūs, jei atsidurtumėte personažės vietoje? Gal, pavyzdžiui, įvykdytumėte tėvo prašymą atsiprašyti pamotės ir gautumėte pinigus?
Tiesa sakant, buvo nufilmuota alternatyvi situacija, kuomet nepaisydamas Nadios elgesio su pamote, tėvas paskolina jai pinigų. Bet jei aš būčiau tokioje situacijoje, turbūt taip pat apiplėščiau banką (juokiasi).
