– „Dievo krašto“ premjera įvyko prieš daugiau nei metus Sandanso kino festivalyje, bet jūs vis dar keliaujate su šiuo filmu ir gyvenate juo. Koks tai jausmas?
– Praėjusiais metais filmo rodymai įgavo didžiulį pagreitį, mes daug keliavome trise: aš, Joshas (Josh O‘Connor, pagrindinis aktorius) ir Francis (Francis Lee, režisierius). Visada smagu keliauti su filmu, nes turi galimybę susitikti su žiūrovais, pajusti, kaip jį priima. Labai malonu matyti, kaip filmas ir jo istorija įtraukia žmones. Apskritai buvo puikūs metai.
– Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Francis Lee? Ar jis leido daug improvizuoti?
– Jokios improvizacijos. Pirmą kartą filmo scenarijų gavau likus trims mėnesiams iki filmavimo pradžios. Jame nebuvo daug dialogų, bet vis dėlto tai buvo pats detaliausias scenarijus, kurį kada nors esu skaitęs. Kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas gestas, kiekvienas judesys, kurį matote ekrane, buvo parašytas scenarijuje, todėl nebuvo jokios vietos improvizacijai.
Kartais, kai norime paerzinti Francis, su Joshu pasakome jam, kad interviu metu šnekėjome apie tai, kiek daug improvizacijos buvo filme ir koks prastas buvo scenarijus, bet tai netiesa.
Prieš pradėdami filmuoti turėjome dvi savaites pasiruošti, ir jų metu turėjome dirbti fermose. Aš dirbau Francis tėvo fermoje, o Joshas – fermoje, kurioje filmavome. Iš pradžių Francis mus su Joshu išskyrė, buvome susitikę tik trumpam, repeticijoms, o vėliau, pradėjus filmuoti, apsigyvenome kartu. Francis norėjo, kad pirmieji momentai, susitikus veikėjams, būtų įtempti, todėl ir laikė mus atskirai. O kai pradėjome filmuoti, persikraustėme, ir mūsų draugystė pradėjo vystytis tuo pačiu metu, kaip ir draugystė ekrane, nes Francis filmavo šį filmą chronologine eiga. Tai kine nėra dažnas reiškinys.
Tas pirmąsias savaites dirbome fermose nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Išmokome visokiausių ūkininkavimo darbų: gaminti sūrį, priimti gimstantį ėriuką, leisti jiems injekcijas, vitaminus ir taip toliau. Francis iš pat pradžių žinojo, kad nenori jokių dublerių, tik kad viską atliktume patys. Tai neabejotinai padėjo, nes darbas su gyvuliais kartais gali būti nenuspėjamas, todėl turi jaustis užtikrintai ir patogiai šalia jų, nes gyvuliai tave jaučia.
Darbas fermose suteikė mums ir mūsų veikėjams reikalingų fizinių savybių. Turėjome daug dirbti lauke. Tai buvo Jorkšyre, ten turėjo būti pavasaris. Kartais per parą pasikeisdavo visi keturi metų laikai. Iš ryto snigdavo, vėliau pildavo kruša, kildavo audra, tada penkioms minutėms pasirodydavo saulė ir vėl sniegas. Kai lydavo, atrodydavo, jog lyja iš visų pusių. Visa tai pakeičia tave fiziškai – pečiai išsikiša į priekį, visada būni su džemperiu, šaltis įsismelkia į kaulus ir tu jį visą laiką jauti.
– Kodėl nusprendei filmuotis šiame filme?
– Tai graži istorija, ir aš norėjau būti jos dalis. Nuostabiai parašyta, labai nuoširdi ir tikroviška. Žinoma, norėjau būti šios istorijos dalis, kodėl gi ne?
– Ar buvo sunku susitapatinti su veikėju, kuris taip detaliai aprašytas ir galbūt visai nepanašus į tave? Kokia šio veikėjo pusė tave sudomino?
– Kai gavau vaidmenį, pirmiausia su Francis bendravau internetu. Kartu pradėjome kurti šio veikėjo gyvenimą nuo nulio. Tekste šis veikėjas gali pasirodyti netikroviškas – jis labai malonus, geras ir šiltas, tačiau mes norėjome, kad jis būtų kaip tikras žmogus, todėl pradėjome kalbėti apie jo gyvenimą nuo pat gimimo iki to momento, kai pirmą kartą išvystame jį ekrane. Francis manęs daug klausinėjo apie šį veikėją: kur jis gimė, kokie buvo jo tėvai, į kokią mokyklą ėjo, kokius kitus santykius turėjo, kaip atsidūrė Didžiojoje Britanijoje ir ar tai jo pirmas darbas čia.
Iš lėto sukūrėme šį veikėją, ir tai labai padėjo, nes atsidūrę filmavimo aikštelėje abu su Joshu visiškai kontroliavome savo veikėjus, žinojome, kodėl jie sako tai, ką sako, daro tai, ką daro. Mums nereikėjo dar kartą kelti šių klausimų, nes buvome tikri, jog žinome, kas yra šie žmonės.
Kuo mane patraukė Georgis? Nežinau. Jis labai žemiškas ir geras, rūpinasi gyvuliams. Jam labai svarbi jo gyvulių gyvenimo kokybė. Jis bando Džoniui parodyti kitokį gyvenimo būdą, padeda jam užmegzti kitokį ryšį su aplinka, kraštovaizdžiu ir ūkininkavimu. Man tai labai patinka.
– Kuri filmo scena tau buvo sudėtingiausia?
– Avies gimdymo, nes tai buvo pirmas kartas, kai tai dariau. Prieš tai mane mokė ūkininkas, parodė, ką turiu daryti, bet šį kartą turėjau viską daryti pats. Šią sceną teko daug kartų atidėti, nes niekaip neatsirado gimdyti pasiruošusi avis, tačiau po poros savaičių sulaukėme fermerio su ėringa avimi. Turėjau priimti ėriuką kaip Georgis, kuris buvo profesionalas, daręs tai šimtus kartų. Tačiau man tai buvo pirmas kartas, buvau labai įsitempęs, jaučiau didžiulę atsakomybę, nes rankose laikiau dvi gyvybes ir turėjau žinoti, ką darau. Ačiū Dievui, žinojau, ką darau.
Nufilmavus tą sceną jaučiausi labai emocionalus. Tai buvo daugiausia jėgų iš manęs pareikalavusi scena.
– Kiek laiko užtruko filmavimas?
– Dvi savaitės pasiruošimo ir šešios savaitės filmavimo. Francis primygtinai reikalavo, kad filmavimas vyktų chronologiškai, o tai labai sudėtinga iš produkcijos pusės, tačiau viskas pavyko sėkmingai ir užtruko šešias savaites.
– Kokia tavo asmeninė filmo pavadinimo „Dievo kraštas“ interpretacija?
– Tai nebus mano asmeninė interpretacija, bet paties režisieriaus. Jis gimė Jorkšyre, vis dar ten gyvena ir pats filmas ten buvo nufilmuotas. Daugelis išdidžių ten gyvenančių žmonių tą vietą vadina Dievo kraštu. Iš esmės todėl filmas taip ir vadinasi.
Šiuo metu galima rasti daug serialų, kur žmonės iš miesto persikelia gyventi į kaimą. Ten jie mėgaujasi gyvenimu, viskas labai gražu. Tačiau Francis patirtis buvo visiškai kitokia, todėl jis norėjo papasakoti tikrą, asmeninę istoriją, kaip jis mato kaimą.
Pašnekėjęs su ūkininkais pamatai, kad nė vienas jų nėra labai laimingas. Jie irzlūs, dejuoja ir visą laiką skundžiasi. Tai, ką rodo televizija, nėra tikslu, todėl Francis norėjo parodyti kažką asmeniškesnio ir labiau atitinkančio tikrovę.
– Kalbama, jog Georgio veikėjo paveikslas sukurtas pagal tikrą žmogų. Ar gali apie tai papasakoti daugiau?
– Prieš pradėdamas kurti filmus Francis dirbo metalo lauže Londone, ten pardavinėjo senus, naudotus langus arba kokias nors durų rankenas... Ten jis turėjo kolegą rumuną. Francis jo istorija padarė didžiulį įspūdį. Viskas, ką jam teko patirti, pavyzdžiui, darbdavių ir klientų ksenofobiją ir kaip jis su tuo susitvarkė. Galiausiai į Londoną atvyko ir jo žmona. Jiems pavyko gauti kreditą, įsigyti butą. Francis kartu su juo Londone sunkiai dirbo penkerius metus, tapo labai geri draugai. Šis žmogus ir įkvėpė jį sukurti Georgio veikėją.
– Pats esi rumunas. Ar sutinki su tuo, kaip Francis Lee nupiešė tavo veikėją?
– Kalbate apie eilutę „mano šalis mirusi“? Kaip tik praėjusią savaitę apie tai šnekėjau su Francis, nes keli žmonės iš Rumunijos „Twitter“ labai pasipiktino šiuo posakiu. Tačiau prieš kelias savaites taip pat skaičiau straipsnį apie emigraciją. Šalys buvo reitinguojamos pagal emigracijos lygį. Pirmoje vietoje buvo Sirija, kurioje vyksta karas, nuolat bombarduojama, o antroje vietoje – Rumunija.
Nežinau, ar sutinku su ta eilute, bet neabejotinai egzistuoja didelė problema, apie kurią reikia šnekėti. Kuo daugiau apie tai diskutuosime, tuo didesnė tikimybė, kad kažkaip šią problemą išspręsime. Yra tikrai daug žmonių, kurie palieka Rumunija, ir tai nėra tik vagys, bet ir daktarai, teisininkai, inteligentai. Anksčiau mūsų buvo 24 milijonai, dabar tikriausiai ne daugiau kaip 16-ka.
Tai didžiulė problema, todėl iš dalies sutinku su tuo, ką sako Georgis. Daug šnekėjome apie tą eilutę ir apie tai, ar ji turėtų ten būti, ar ne. Ar taip turėtų nuskambėti, ar kitaip. Liūdna, bet tokia yra tiesa.
– Georgio veikėjas – labai melancholiškas. Kokios mintys sukosi tavo galvoje, kad sukeltum tokį jausmą?
– Žinoma, kad jis liūdnas ir melancholiškas, nes turi gyventi vienas. Kiekvieną savaitę jis turi siųsti pinigus namo šeimai išlaikyti. Dirbti ir gyventi vienam šioje srityje nėra lengva. Per pirmą pasiruošimo savaitę, kai dirbau fermoje, aš pats buvau prislėgtas. Šis darbas išsekina. Bandžiau šiuos jausmus integruoti į savo veikėją, nes ir jis išgyveno tokius pat dalykus, jautė tą patį. Kuo daugiau tyrinėjau, tuo daugiau sužinojau apie tą liūdesį bei melancholiją. Galiausiai gimė šis veikėjas.
– Minėjai, kad šis filmas – didžiausia tavo patirtis užsienio kine. Ar manai, kad daugiau tuo užsiimsi?
– Labai tikiuosi. Kaip tik baigiau pasirodymą spektaklyje Londone. Daugybė įvairiausių dalykų įvyko praėjusiais metais ir, tikiuosi, įvyks šiais. Turiu porą projektų, bet nelabai apie juos noriu šnekėti, nes viskas labai ankstyvos stadijos.
