Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovai išvys „Auksiniam gaubliui“ nominuotą Čilės kino genijaus Pablo Larraíno biografinio filmo klišes laužantį filmą „Neruda“ („Neruda“), pasakojantį apie garsaus Čilės poeto ir komunistų lyderio Pablo Nerudos gyvenimą egzilyje po to, kai šis 1948 m. viešai sukritikavo šalies prezidentą Gabrielį Gonzálezą Videlą už tai, kad jis pardavė šalį Amerikai. Filme režisierius Pablo Larraínas laisvai interpretuoja istorinius faktus ir kuria painų politinį trilerį, kuriame trinamos ribos tarp realybės ir fikcijos.
Melancholiškas, pilnas humoro, poezijos, tikrų faktų ir įkvepiančios muzikos – toks yra Malaizijos režisieriaus Bradley Liew filmas „Dainuojantis kapinėse“ („Singing In Graveyards“) apie vienišių muzikantą Pepe, kuris pastaruosius 30 metų mėgdžiojo į Micką Jaggerį panašų Filipinų roko legendą Joey Smitą. Pepe užsidirba pragyvenimui dainuodamas pigiame bare, tačiau vidinė rokenrolo dvasia neblėsta. Visų pamirštas Pepe vis tiek jaučiasi pasaulinio lygio žvaigžde ir šalies įžymybe. Tuo tarpu atsiriboję šeimos nariai, apsimetėliai draugai ir godūs muzikos industrijos vadybininkai laiko jį beviltišku nusenusiu kvailiu. Netgi dievinamas Joey Smitas jį ignoruoja, praeina lyg pro nematomą žmogų. Nusispjovęs į negandas, apkalbas ir kliūtis 68-erių Pepe pasižada triukšmingai grįžti į sceną su nauja meilės balade. Jis užsimoja įrašyti tokią dainą, kokios nesugebėtų sugroti netgi pats Joey Smitas.
Po pasaulinės premjeros Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Kritikų savaitė“ Bradley Liew muzikinis pseudobiografinis filmas sulaukė dar bent 10 kvietimų į festivalius, o nuostabiu filmo siurprizu tapo intriguojantis Filipinų meistro Lavo Diazo epizodinis vaidmuo.
Dar vienas praėjusių metų atradimas – stilinga Stéphanie Di Giusto drama „Šokėja“ („Dancer“), pasakojanti JAV vidurio vakaruose gimusios Loïe Fuller, kuriai niekas neprognozavo svaiginančios karjeros, istoriją. Ši motyvuota mergina viesulu įsiveržė į Gražiosios epochos kabaretus Europoje ir buvo įvertinta kvietimu šokti prestižinėje Paryžiaus Operos scenoje. Loïe ilgai ir kantriai repetavo kęsdama nežmonišką fizinį krūvį. Ir visa tai – dėl svaiginančio Serpantino šokio, kuris nustebino visą pasaulį. Sulig kiekvienu pasirodymu Loïe tapo vis labiau garbinama žvaigžde. Jai lenkėsi net kino pradininkai broliai Lumière’ai, dailininkai Auguste’as Rodin’as ir Henri de Toulouse’as-Lautrec’as. Sulaukusi pripažinimo Loïe nesiliovė tobulinti savo šokio, nepaisydama baimės patirti traumą. Tačiau Loïe likimas suveda su šlovės ištroškusia, pavydėtino lankstumo šokėja Isadora Duncan (vaidina Johnny Deppo dukra Lily-Rose Depp). Modernaus šokio pradininkė Loïe Fuller neatlaiko konkurencijos ir jos neeilinė karjera pradeda gesti.
Gdynės festivalio žiuri narių ir žiūrovų numylėtinis, pirmasis lenkų režisieriaus Jan P. Matuszyński pilnametražis filmas „Paskutinė šeima“ („The Last Family“) kupinas mirties, tačiau be dažnai jai būdingo beviltiškoumo prieskonio. Pagrindinis filmo veikėjas Beksińskis – švelnus ir jautrus žmogus, paniškai bijantis vorų. Jis tapo distopinius, daug ką trikdančius paveikslus. Beksińskis – šeimos žmogus, norintis visa ko geriausio mylimai žmonai Zofijai, neurotiškam sūnui Tomekui ir abiejų sutuoktinių motinoms, gyvenančioms kartu. Jo paveikslai, kasdien kantriai tapomi grojant klasikinei muzikai, pagaliau randa vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Katalikė žmona Zofija bando laikyti visus keturis namo kampus, bet problemiško Tomeko protrūkiai gana neprognozuojami, kaip ir jo grasinimai bei bandymai nusižudyti. Šeima truputį atsikvepia, kai sūnus pradeda susitikinėti su moterimis, įsidarbina radijuje ir ima versti filmus. Tačiau Beksińskis niekada nemanė, kad šeimos padangėje visada švies saulė. Filmas paremtas dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.
Vokiečių režisierės Maria Schrader filmas „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ („Stefan Zweig: Farewell to Europe“) – tai labai jautrus ir sukrečiantis pasakojimas apie moralinį egzistencializmą pačių kruviniausių XX a. įvykių akivaizdoje. Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Niujorkas, Petropolis – tai Stefano Cveigo stotelės atsisveikinus su radikalėjančios politikos ir nuotaikų draskoma ketvirtojo dešimtmečio Europa. Tačiau, nepaisant beribio svetingumo, pripažinimo ir pagarbos, nė viena jų neatstojo rašytojui namų. Garsus žydų kilmės austrų rašytojas, iš anksto numatęs savo šalies ir visos Europos nuopuolį, 1934 m. paliko Austriją. Rio de Žaneire vienoje konferencijoje jo paprašoma pasisakyti prieš Hitlerį, tačiau Cveigas atsisako išsižadėti žmogiškumo ir viską supaprastinti: jis tiesiog negali pasmerkti visos Vokietijos ir jos žmonių. Filme vaizduojami paskutiniai jo gyvenimo metai egzilyje.
Retai Lietuvoje sutinkamos animacinės dokumentikos trumpametražis filmas „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ („The Man Who Knew 75 Languages“) – tai drąsus ir naujų formų paieškomis džiuginantis bendras lenkų, norvegų ir lietuvių kūrėjų darbas. Filmas pasakoja apie nepaprastą neturtingo kunigo sūnų – Jurgį Julių Justą Zauerveiną Girėną ir jo gyvenimo meilę Princesę Elizabetą, vėliau tapusią Rumunijos karaliene. Pasakojimas ir pagrindinio veikėjo personažas sukurtas remiantis Zauerveino laiškais ir kitais rašytiniais šaltiniais. Filmas sieja klasikinės pasakos ir dokumentikos realizmą, plėsdamas dokumentinio kino ribas. Zauerveinas buvo aktyvus lietuvių, gyvenančių Rytų Prūsijoje, judėjimo dalyvis. Lietuvoje žmonės patriotiškai gieda giesmę, sukurtą pagal jo eiles „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuri daugumai tapo neoficialiu nacionaliniu himnu.
Australijoje gimęs ir Honkonge gyvenantis pasaulinio garso operatorius Christopheris Doyle’as neatsitraukė nuo kameros net biografiniame filme apie save „Vėjas“ („Wind“). Jis uždegančiai ir išsamiai pasakoja apie nenuspėjamą ir kupiną netikėtumų gyvenimą, panašų į vėjo gūsius. Vėjas yra ir Christopherio Doyle’o pravardė. Jis prisimena vaikystę nuo 3 metų iki pirmojo filmo, prie kurio dirbo jau sulaukęs 30-ties.
33 minučių trukmės filmą režisavo Malaizijos režisierius Saw Tiong Guan.
