Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filme „Kartą mano mama“ nesuvaidintos ašaros ir susitaikymas (interviu)

Filmo „Kartą mano mama“ kadras
Kino pavasario nuotr. / Filmo „Kartą mano mama“ kadras
Šaltinis: 15min
0
A A

Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Lietuviai svetur“ svečiuojasi lietuviškų šaknų turintis filmo prodiuseris Rodas Freedmanas. Žiūrovams jis pristato Australijoje gyvenančios režisierės Sophios Turkiewicz dokumentinį filmą „Kartą mano mama“. R. Freedmanas prisipažino, jog jo seneliai lietuviai, todėl labai gerai jaučiasi svečiuodamasis jų šalyje.

„Kartą mano mama“ – tai dokumentinis filmas apie skaudų Sofijos mamos Helenos gyvenimą. Būdama 7 metų režisierė S. Turkiewicz buvo palikta našlaičių prieglaudoje. Niekaip negalinti susitaikyti su šia išdavyste, australų režisierė nusprendžia paklaidžioti po mamos praeitį, todėl vyksta į jos gimtinę – Rytų Lenkiją, dabartinę Ukrainos teritoriją. Ten pamažu pradeda dėlioti skaudžią Helenos gyvenimo dėlionę, kartu surasdama atsakymus į savo klausimus.  

VIDEO: Filmo „Kartą mano mama“ anonsas

Pateikiame keletą filmo prodiuserio bei „Kartą mano mama“ žiūrovų pokalbio nuotrupų.

Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?

Asmeniškai man – rasti finansavimą. Dokumentinius filmus mažai kas nori paremti, todėl kurdama „Kartą mano mama“ užtrukome trejus metus. Dar porą metų prieš tai Sofija dirbo su kitu prodiuseriu. Manau, kad režisierei sunkiausia buvo balansuoti tarp asmeninės ir mamos istorijos, ir sugalvoti, kaip tai sudėti į vieną filmą.

Ar teko susidurti su sunkumais filmuoti, draudimais viešinti medžiagą?

Australijoje ir Vakaruose nebuvo daug žmonių, žinančių istoriją apie Staliną. Tad pagrindinis sunkumas, kaip jau minėjau, buvo rasti partnerių ir gauti finansavimą. Kitas sunkumas – archyvinės medžiagos paieškos. Bendravome su Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Australijos piliečiais. Apsidžiaugėme, kai radome propagandinį Rusijos filmą, kurį galėjome panaudoti.

Filme daug vietų, kur glaudėsi ar buvo ištremta Sofijos mama. Ar tikrai rodomos autentiškos erdvės?

Mes stengėmės kuo poetiškiau jas atkurti (juokiasi). Ta stovykla Afrikoje, kurią matote filme, buvo tikra Sofijos gimimo vieta. Norėjome viską atkartoti kuo tiksliau. Tam prireikė daug laiko ir informacijos šaltinių. Daug informacijos gavome iš Rusijos bei Vokietijos filmų. Medžiagą ėmėme iš Amerikos bei Lenkijos fondų. Vieną ir labai ilgą juostą gavome iš Šikorskio muziejaus Londone. Jos išryškinimui prireikė metų.

Nors filmavimo metu Sofija ne kartą kartodavo Helenai ją mylinti, kažkur viduje vis dar negalėjo atleisti, kad buvo palikta vaikų globos namuose. 

Kaip keitėsi Sofijos ir jos mamos Helenos santykiai filmavimo metu?

Filmuojant Helenai jau buvo prasidėjusi demencija, ji buvo beprarandanti atmintį. Kita vertus, Sofija pradėjo kurti filmą būdama daug jaunesnė, tik tada nebaigė, tad santykiai vystėsi daugelį metų. Iš pradžių ji žinojo tik savo mamos istoriją, bet nesuvokė, kad vieno žmogaus istorija yra didelės istorijos, gaubiančios daugybę likimų, dalis. Tai padėjo geriau suprasti motiną. Nors filmavimo metu Sofija ne kartą kartodavo Helenai ją mylinti, kažkur viduje vis dar negalėjo atleisti, kad buvo palikta vaikų globos namuose. Sukurdama šį filmą Sofija galiausiai rado atsakymą į savo klausimą, ramybę ir susitaikymą.

Turite lietuviško kraujo. Ar tai lėmė jūsų sprendimą dirbti šiame projekte? Ar ateityje bus panašių projektų?

Taip. Kai Sofija atėjo pas mane, aš buvau laimingas, nes jau žinojau istoriją. Ji man buvo artima. Tai pirmas Sofijos dokumentinis filmas, todėl įspėjau ją, – „turėsi būti nuoširdi“, tai labai svarbu kuriant tokio žanro filmą. Aš jau esu sukūręs filmą „Dėdė Chackelis“ (angl.„Uncle Chatzkel“) apie savo giminaitį, gyvenusį Lietuvoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min