-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 03 05

Filmo „120 dūžių per minutę“ režisierius R. Campillo: „Mėgstu filmuoti intymias scenas“

1990-ųjų pradžia. Praėjęs dešimtmetis jau pareikalavo daugybės sergančiųjų AIDS gyvybių, todėl aktyvistų grupė „ACT UP Paris“ dar intensyviau kovoja su bendromis abejingos visuomenės problemomis. Natanas – ŽIV neturintis naujokas, kurio dėmesį vis patraukia nuoširdus ir atviras aktyvistų grupės narys Šenas. Natanui vis labiau įsitraukiant į aktyvistų veiklą – susirinkimus, protestus medicinos laboratorijose, švietimą mokyklose, politinius mitingus – romantiški santykiai su Šenu stiprėja.
Kadras iš filmo „120 dūžių per minutę“
Kadras iš filmo „120 dūžių per minutę“ / Kino pavasario nuotr.

Su R. Campillo kūryba susipažinome 2013 m., kai „Kino pavasaryje“ buvo pristatytas antrasis jo ilgametražis filmas „Vaikinai iš Rytų“ („Eastern Boys“). Naujausias jo darbas „120 dūžių per minutę“ jau susišlavė krūvą prizų 23-uose Lumière‘ų apdovanojimuose (prancūziški „Auksiniai gaubliai“), pelnė Niujorko, Los Andželo ir Vašingtono kritikų apdovanojimus už geriausią užsienio filmą, taip pat prizus Čikagos ir San Sebastiano kino festivaliuose, o šiemet atstovauja Prancūzijai geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje „Oskarų“ apdovanojimuose.

VIDEO: BPM (Beats Per Minute) Trailer #1 (2017) | Movieclips Indie

Režisierių Paryžiuje sutiko ir pakalbino Edvinas Pukšta.

– Glaudžiai bendradarbiaujate su kitu žinomu Prancūzijos režisieriumi Laurentu Canten – rašote jam filmų scenarijus. Ar yra skirtumas rašyti jam ir sau?

– Žinoma, kad yra, nes pirmu atveju man už tai moka (juokiasi). Kai dirbau su Laurento filmu, dažnai susitikdavome, daug kalbėdavomės, bet scenarijaus nerašydavome. Tų susitikimų būdavo du trys per savaitę, tad viskas gana organizuota. Tačiau man patinka jaustis taip, tarsi aš nedirbčiau. Tuomet filmas ateina į galvą organiškai. Aš išties daug vaikštau Paryžiaus gatvėmis, prisėdu kavinėse ir užsirašau kilusias idėjas. Mėgstu ne nusiteikti scenarijaus rašymui, bet leisti, kad filmas užvaldytų mano mintis. Tuomet atsiranda ir struktūra, ir viskas, ko reikia scenarijui.

Labai gerai atsimenu, kaip rašiau scenarijų savo filmui „Vaikinai iš Rytų“. Kažkuriuo metu atsitiktinai užsirašiau keletą idėjų, ir vienos vakarienės su draugais metu vienas jų manęs paklausė: „Tai apie ką filmas?“ Tada pradėjau pasakoti ir žingsnis po žingsnio beveik pusvalandį papasakojau visą filmo struktūrą, t.y. viską, ką turėjau galvoje. Pamenu, draugas pasakė – „įspūdinga“, o aš supratau, kad viskas – turiu filmą! Manau, labai svarbu sugebėti paaiškinti, pagrįsti savo filmą ir jei turi tą, kuris išklauso ir daro tai susidomėjęs, vadinasi, turi gerą filmo idėją. Taigi toks tas skirtumas, rašyti sau.

– O kada supratote, kad jau „turite“ filmą „120 dūžių per minutę“?

– Visaip bandžiau užčiuopti filmo struktūrą, norėjau pats suprasti, apie ką noriu kalbėti. Tai buvo dviejų pagrindinių personažų – Natano ir Šeno – konfrontacija. Natanas – per daug saugantis save nuo ligos, nuo gyvenimo, o Šenas, priešingai, visą gyvenimą atsiduria pavojuje, dega savyje, politinėje kovoje. Ta jų prieštara filme labai stipri, todėl tik turėdamas struktūrą ir žinodamas, kaip veikia filmas, nusprendžiau rimtai atsidėti ir parašyti scenarijų per tris mėnesius. Žinoma, jis nebuvo baigtinis, nuolat buvo perdaromas, pritaikomas aktoriams.

– Tai reiškia, kad nebuvote iš anksto numatęs pagrindinių aktorių?

– Tiesa, nežinojau, kas atliks pagrindinius vaidmenis, tačiau iš anksto mąsčiau apie Adelę Haenel (filme ji vaidina Sophie), kurią kažkada sutikau vienos vakarienės metu, o ji pareiškė, kad norėtų vaidinti mano filme. Nors Adelė turi komedijinės aktorės bruožų, norėjau, kad būtent šitame gerokai tamsiame filme būtų jos spalvų, lengvumo. Tai buvo vienintelė iš anksto patvirtinta aktorė. Visus kitus aktorius rinkausi beveik devynis mėnesius, nes filme daug personažų, kurie turi sąveikauti tarpusavyje. Taigi, daug kombinacijų, todėl man reikėjo laiko.

– Ar šiame filme daug tikro gyvenimo?

– Visas filmas parašytas iš mano paties prisiminimų. Šią istoriją galvoje nešiojau 25 metus. Personažuose – daugybė mano paties asmenybės detalių. Na, pavyzdžiui, Natanas nuolat ieško savo praeities ir yra sutrikęs, bijo draugo ligos, bet kartu jį myli – tai tikrai dalis manęs. Šis filmas – tam tikrų praeities detalių, prisiminimų reinkarnacija, bet kartu ir prieštara, nes nė vienas personažas nėra identiškas aš.

– Bet tie protestai, manifestacijos filme atrodo labai tikroviškai.

– Taip, nes dalyvavau juose, buvau tų įvykių užkulisiuose. Juokinga, kad tada patys turėjome būti aktoriai, laukti, kada galėsime išeiti į sceną pasirodyti. Kartais visai nebūdami pikti turėjome taip atrodyti. Bet kai atsidurdavome politikų priešakyje, tapdavome iš tikrųjų labai pikti. Tai buvo labai nuoširdi kova.

– Kalbant apie tikrovę, filme daug atvirų sekso scenų.

– Taip, jų yra, bet kadangi filmą transliuos televizija, tos scenos nėra pornografinės, to jokiais būdais negalėjo būti. Bet spermos kadre tikrai pamatysite (juokiasi). Turiu prisipažinti, man išties patinka filmuoti intymias scenas, tas dviejų vyrų bendrumas – labai gražu. Niekada nerežisuoju sekso scenų tam, kad šokiruočiau, kad įvyktų provokacija. Manau, tai labai kinematografiška, tam tikra meno išraiška parodyti odą, kūnų šilumą, intymumą. Juk kai miršta tavo mylimasis, pirmiausia pasigendi jo kūno, sekso su juo.

– Pakalbėkime apie filmo muziką. Jame skamba populiarūs 10-ojo dešimtmečio hitai. Vienas jų – dar mano mokyklos laikų „Smalltown Boys“.

– Iš praėjusio savo filmo atsinešiau gerą patirtį ir šiame dirbau su kompozitoriumi Arnoud Rebotini, kuris yra ir didžėjus, todėl geriausiai žino, kokia muzika skambėjo 1992-aisiais, 1993-iaisiais. Jis labai tiksliai galėjo atkurti daugybę instrumentų sintezatoriumi. Buvo labai įdomu atkurti tą muzikinę atmosferą. Tais laikais tai buvo „house“ muzikos pradžia, o daina „I Feel Love“ skambėjo kiekviename Paryžiaus vakarėlyje. Kuriant tokį laikotarpio filmą, ypač svarbu parinkti tinkamą muziką. Tai tarsi to dešimtmečio garso takelis vienoje vietoje, labai svarbi mūsų gyvenimo ir prisiminimų dalis.

– „120 dūžių per minutę“ – labai svarbus filmas tiek apie AIDS, tiek apie su tuo susijusius politinius judėjimus. Kaip sekėsi gauti finansavimą šiam filmui?

– Turite suprasti, kad žmonės iš televizijos, kurie finansavo filmą, buvo netgi dešimčia metų jaunesni už mane, bet jiems ta tema pasirodė aktuali. Žinote, tuo metu „ACT UP Paris“ buvo labai populiarus judėjimas, todėl kai pradėjome kalbėti apie filmą šia tema, sulaukėme daug palaikymo. Niekam neužkliuvo nei LGBT tema, nei mirtis filmo pabaigoje, mes be jokių kliūčių gavome visus filmui reikalingus pinigus. Tai nuostabu.

Be to, mus palaikantys ir filmui finansavimą suteikę žmonės jau buvo pavargę nuo nesibaigiančių politikų debatų apie tos pačios lyties asmenų santuokas, nuo konservatyvių žmonių Prancūzijos gatvėse, todėl šis filmas tapo atsaku visiems skeptikams.

Apie filmą.

Visa 2018 m. „Kino pavasario“ filmų programa.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius