Į žiūrovų klausimus atsako aktorė Mirjana Karanović ir vienas filmo prodiuserių Miroslavas Mogorovićius.
– Kaip rinkotės filmavimo lokacijas?
Mirjana Karanović: Mes filmavome filmą trijose šalyse – Bulgarijoje, Serbijoje ir Makedonijoje, nes turėjome du koprodiuserius. Taip pat visas šias valstybes sieja panaši praeitis. Turiu omenyje ne politines aplinkybes, bet panašią architektūrą, žmones, kurių dauguma neteko darbo dėl uždarytų fabrikų. Šių šalių scenarijus labai panašus. Bulgarijoje nufilmavome pajūrio sceną ir fabriką. Makedonijoje vyko laukiamųjų ir draudimo biuro filmavimai, o ponios J butas buvo nufilmuotas Belgrade.
– Lietuvoje įvyksta daug savižudybių. Ar jūs tyčia bandėte atskleisti šią problemą Serbijoje?
Mirjana Karanović:: Ši problema yra visose posocialistinėse valstybėse. Tai vadinama pereinamuoju laikotarpiu. Ir Serbijoje mes vis dar esame šiame etape. Mūsų gyvenimas – tarsi košmaras. Tai labai sunkus laikotarpis, ypač vyresniems žmonėms, sulaukusiems 50 metų, bet šalyje kenčia ir jaunesnioji karta. Tai – juodoji komedija apie tai, kaip išgyventi pereinamąjį laikotarpį. Tragiškoji filmo dalis, kad ji nori nusižudyti, bet juokinga tai, jog Jelena negali to padaryti, nes gyvena Serbijoje.
– Kokiose filmo scenose jums buvo sunkiausia vaidinti?
Mirjana Karanović:: Pirmiausia man sunkiai sekėsi bendrauti su režisieriumi. Esu labai patyrusi aktorė ir jau įpratusi vaidinti personažą, kuris kažką savyje slepia, bet režisierius neleido man rodyti net viduje patirtų išgyvenimų. Aš norėjau vaidinti, pajudinti nors vieną veido raumenį ir stengiausi tai padaryti, bet Bojanas sakydavo: „To per daug.“ Aš vis skundžiausi. Klausiau, ką aš čia veikiu? Juk bet kas galėjo taip suvaidinti. Bet po kiek laiko sutikau vaidinti pagal režisieriaus reikalavimus. Kai pirmą kartą pamačiau šį filmą, buvau priblokšta šios moters tuštumos. Man buvo labai sunku jį žiūrėti, nes jaučiausi lyg žvelgčiau į save. Jaučiausi tarsi tuščia kriauklė. Man prireiks dar poros metų, kad vėl galėčiau jį pažiūrėti.
– Iš filmo mes nelabai ką sužinome apie tėvą. Gal galėtume daugiau apie jį papasakoti?
Mirjana Karanović: Tai buvo labai laiminga santuoka. Ji buvo labai jį įsimylėjusi. Jis buvo puikus vyras, nepaisant visų jo trūkumų, žavingas. Jelena visą gyvenimą juo tikėjo, jie buvo gyvenimo partneriai. Ji tiesiog negalėjo ištverti jo mirties. Mes nefilmavome nė vienos scenos su vyru. Kai pradėjau mąstyti, kodėl ji taip ilgai gedi, supratau, kad tiesiog negali atrasti savęs gyvendama be jo. Ji jautėsi bevertė. Galbūt Jelena galvojo, kad būtų geriau, jei išeitų ir vėl sutiktų savo vyrą kitame gyvenime. Manau, tai tarsi savotiška meilės istorija.
– Per kiek laiko nufilmavote filmą?
Miroslavas Mogorovićius: Planas buvo nufilmuoti per šešias savaites. Serbijoje savaitė trunka šešias dienas, tad turėjome viską nufilmuoti per 36 darbo dienas. Bet dėl biudžeto trūkumo turėjome sutrumpinti filmavimą iki 33 dienų. Dar pradėjo lyti, tad viską užbaigėme per 34 d. Penkias dienas filmavome Bulgarijoje, tris – Makedonijoje ir likusias – Belgrade.
– Mirjana, tu vaidinai Emiro Kusturicos filmuose, kai jis dar nebuvo žinomas. Taip pat dažnai pasirodai debiutiniuose režisierių darbuose. Praėjusiais metais pristatei savo pirmąjį režisuotą filmą „Gera žmona“. Pasitiki jaunaisiais balsais kine?
Mirjana Karanović:: Deja, mano šalyje filmus kuria tik jauni žmonės. Režisieriai per 45–50 m. neturi energijos kautis dėl filmų finansavimo. Dažniausiai mūsų sėkmingi tik debiutiniai arba antri filmai. Todėl ir aš dažniausiai vaidinu tik jų filmuose. Nors manau, kad kai kurie labai patyrę režisieriai galėtų sukurti nuostabių filmų.
– Norėjau paklausti apie praėjusiais metais rodytą filmą „Gera žmona“. Kaip jis buvo priimtas Serbijoje?
Mirjana Karanović:: Tai buvo įspūdingas turas. Daug žmonių atvyko jo pamatyti ir gerai jį priėmė. Labai mažai žiūrovų skundėsi. Dauguma žmonių simpatizavo istorijai ir siejo save su jos pagrindiniu veikėju. Norėčiau savo kūrinį parodyti per nacionalinę televiziją, nes tai geriausias būdas parodyti filmą plačiajai visuomenei. Taip galėčiau sulaukti didesnės žiūrovų reakcijos. Manau, kad šiame kūrinyje vystomas temos dialogas yra labai svarbus. Jeigu apie tai nekalbėsime dabar, privalėsime tai padaryti ateityje. Tai yra mano įnašas į šią temą ir pamatysime ateityje, kaip viskas klostysis.
Miroslavas Mogorovićius: Platinant šį filmą kino teatruose, jį pamato tik 10–25 tūkstančiai žiūrovų. Jeigu filmas patenka į nacionalinę televiziją, jis pasiekia nuo 400 iki 500 tūkstančių žmonių.
