Tai airių ir lietuvių prodiusuotas darbas, tad rodomas jis festivalio programoje „Lietuviai svetur“. Filmas pasakoja apie Baltarusijoje KGB persekiojamus, iki šiol klestinčio sovietinio režimo dusinamus žmones, opozicijos aktyvumą ir tuo pačiu bejėgiškumą, apie nekaltų žmonių persekiojimą. Drąsūs filmo herojai ne kartą sėdėjo kalėjime vien dėl to, kad nekalbėjo ir nemąstė taip, kaip jiems liepta. Tačiau filmo komanda užfiksavo ir tokių, kurie džiaugiasi gyvendami A. Lukašenkos valdomoje valstybėje, kurioje saugu, stabilu, kyla pensijos.
Pasak jaunimo opozicijos, šalį kausto baimė ir paranoja. Gali būti pasodintas kelioms paroms vien todėl, kad kalbi gatvėje angliškai arba filmuoji be formalaus leidimo. Tave naktį gali pažadinti ir išsivežti, nes galbūt neseniai kalbėjai telefonu su draugu ir leptelėjai šalies diktatoriui nepatinkančią frazę. Kaip filmo kūrybinei komandai pavyko prakalbinti įbaugintus baltarusius ir kaip apskritai buvo išsaugota filmuota medžiaga, kai viską stebi akylos slaptosios policijos akys? Pateikiame interviu su filmo režisieriumi Marku Byrne’u, Baltarusijos jaunimo opozicijos atstovu Franaku ir prodiusere Rasa Miškinyte.
Kaip pavyko rasti išdrįsusiuosius kalbėti?
Režisierius Markas Byrne'as: Tai išties nebuvo lengva. Netgi tie, kurie apie A. Lukašenkos režimą ir gyvenimą Baltarusijoje atsiliepia teigiamai, pamatę kamerą sprunka. Kaimo gyventoją Liudmilą, verslininką Jurijų, jaunimo opozicijai atstovaujantį Franaką ir kitus filme matomus žmones padėjo surasti draugai, jų draugų draugai ir pan. Žodžiu, herojų paieška vyko per pažįstamų tinklą.
Kaip jums sekėsi kurti filmą šalyje, kurioje filmuoti be leidimo yra nelegalu?
M. B.: Filmavome su mažomis kameromis. Buvome labai labai atsargūs, nes suvokėme savo darbo pavojingumą ir galimas siaubingas pasekmes. Stengdavomės daugiau filmuoti kieno nors namuose, mašinose.
Filmas išties neigiamas, atskleidžiantis siaubinga kaimyninės šalies situaciją. Ar nieko Baltarusijoje nebeliko, apie ką būtų galima atsiliepti teigiamai?
M. B.: Žinoma, kad apie šią šalį galima kalbėti ir pozityviai. Čia sutikome tikrai įdomių, šiltų žmonių. Minskas labai gražus miestas. Norėčiau į jį grįžti be kamerų, paviešėti be įtampos. Tikiuosi, tai pavyks padaryti filmo premjeros metu.
Įsiamžinti filme demonstruojant savo priešiškumą A. Lukašenkai – didžiulis žygdarbis. Juk už bet kokį prezidento įžeidimą Baltarusijoje gresia kalėjimas. Iš kur pas jus tiek drąsos?
Jaunimo opozicijos atstovas Franakas: Tikrai nesame supeherojai, baimė persekioja visus. Labai skaudu dėl daugybės kalėjime sėdinčių draugų, kurie yra kalti tiek, kad išdrįso reikšti savo nuomonę. Opozicijoje stengiamės kovoti, kiek galime, tačiau niekas nesikeičia. Šio filmo tikslas – parodyti pasauliui, kokie neįtikėtini dalykai vyksta Baltarusijoje XXI amžiuje ir kaip mums reikalinga pagalba iš išorės. Ukrainos pavyzdys parodė, kad tik taip gali kažkas pasikeisti į gerą. Kaip sakė viena italų žurnalistė: „Baltarusija – tai SSRS su kapučino skoniu.“
Galbūt sukurti šį filmą airius įkvėpė Didžiosios Britanijos priespauda jų šaliai?
M. B.: Tikrai ne. Mums tiesiog buvo įdomu parodyti, kad Baltarusija vis dar gyvena kaip Šaltojo karo metais.
Jei reikėtų užduoti klausimą A. Lukašenkai, koks jis būtų?
Prodiuserė Rasa Miškinytė: Kaip jūs jaučiatės dėl to, kas vyksta Ukrainoje?
Filmas „Stebimi“ bus rodomas:
balandžio 1 d., 17 val., Vilnius, „Pasaka“, mažoji salė;
balandžio 3 d., 17.15 val., Vilnius, „Skalvija“.
