Lėtame, meniškame, skandinaviško kino aurą įkūnijančiame „Žiaurume“ pasakojama skirtingos vienos merginos istorijos apie penkis žmones, kurie ją gyvenime mylėjo labiausiai: nuo geriausios draugės, iki senelio.
Tai kanadiečių roko grupės „We Are the City“ būgnininko Andrew Huculiako debiutas kine. Nors filmas toli gražu nėra apie muziką, muzika jame svarbi: skirtingiems filmo epizodams grupė sukūrė atskiras dainas, kurios kovo pabaigoje bus išleistos kaip atskiras muzikinis albumas.
Vankuverio (Kanada) kino festivalyje „Žiaurumas“ šiemet gavo svarbiausią apdovanojimą – geriausio kanadietiško filmo. Tame pačiame festivalyje filmas įvertintas ir kaip geriausias filmas, sukurtas kanadiečio režisieriaus.
Filmą jau pamatė taip pat kine debiutuojanti muzikantė, eksperimentinę muziką kuriančios grupės „AVaspo“ vokalistė Gabrielė Labanauskaitė. „Kino pavasaryje“ ji pristatys kartu su režisieriumi Adomu Jablonskiu sukurtą filmą „Tuštumos kilpos“.
Dalinamės „AVaspo“ dueto, G. Labanauskaitės ir muzikos prodiuserio bei būgnininko Vlado Dieninio mintimis, pamačius „Žiaurumą“:
„Nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi žaidimą. Svarbiausia – kaip jį žaidi.“ – tokia fraze galėtų būti karūnuojamas debiutinis Andrew Huculiako „Žiaurumas“. Kaip vanduo, kaip elektra, kaip šaldytuvo burzgimas, kaip atsisveikinimas prieš mirtį, ištartas pagrindinės veikėjos Dagnės močiutės ir vis besikartojantis jos melancholijos skandinamame gyvenime.
Filmas neturi painaus ar sudėtingo siužeto – išoriniai įvykiai miega it sniegu nukloti Norvegijos fiordai. Tačiau vidinis Dagnės gyvenimas banguoja nuo vieno jai svarbaus žmogaus uosto link kito. Rodydamas aplinkinių draugų, bičiulių, simpatijų ir artimųjų paveikslus, A. Huculiak kartu su kūrybine komanda atskleidžia subtilų merginos pasaulį, kurio galerijoje kiekvienas turi savo svarbią vietą.
Filmą rekomenduotume tiems, kam patinka skandinaviškas minimalizmas, subtiliai naudojamas garso takelis, lėtas pasakojimo tempas ir gilus panirimas į vienišumo pasaulį, apsuptą įspūdingų peizažų.
Patiktų ir tiems, kuriems iš tiesų svarbiau ne kiekybė, o kokybė. Kaip žaisi, kaip pereisi, kaip išgyvensi šią susitikimų, pažinčių, suartėjimų ir atsisveikinimų seriją, kurioje žengiama į naują brandos etapą ir pasisemiama išminties.“
