„Kino pavasario“ žiūrovė Solveiga Radzevičienė rašė:
„Šiais metais mano sūnui 18-ka. Taip jau sutapo, kad lygiai tiek pat metų aš lankausi „Kino pavasario“ festivaliuose. Šis „Kino pavasaris“ bus antrasis, kai dovanosiu sūnui bilietus į festivalio filmus. Giliai širdyje labai norėjau „užkrėsti“ sūnų kinu. Ir manau man pavyko, jis noriai eina į Gerą kiną.
Geras Kinas man yra – būtinai kino salėje, būtinai didelis ekranas, būtinai geras garsas, būtinai originalo kalba, būtinai profesionalus vertimas, būtinai geras scenarijus, būtinai gražiai nufilmuota, būtinai netikėti sprendimai, būtinai gera idėja, būtinai netikėta pabaiga, būtinai geras humoras, būtinai gera muzika, būtinai... Ir dar daug visko, kad po Gero kino dar ilgai apie jį galvoji, nori dar ir dar kartą žiūrėti, arba niekada gyvenime daugiau nežiūrėti. Arba taip norisi... ir svajoji būti Gero kino aktore. Po Gero kino kartais klaikiai skauda, kartais pasijauti labai laiminga.
Man „Kino pavasaris“, kaip geras vynas gurmanui – vieta, kur gali ragauti, mėgautis, būti su panašiais į save, bendrauti, dalintis mintimis, emocijomis, žavėtis, atrasti...
Šiemet jau bus 20-asis „Kino pavasaris“ ir per 20 metų tu tik supranti, kad kaip greitai jie praėjo ir tuo pačiu kiek daug nutiko tavo gyvenime, taip pat ir kino festivalio gyvenime. Kai prasidėjo mano akimis matytas „Kino pavasaris“, jis dar vyko „Lietuvos“ kino teatre ir programoje būdavo kokie 10 filmų, kuriuos tu visus galėjai pamatyti ir net užspringdamas diskutuoti su draugais apie stipriai kitokį kiną...mmm net saldu. Ta nuotaika, kai susirenka daug žmonių ir tu jų nepažįsti, bet taip gera žinoti, kad esi tarpe tų išrinktųjų, mylinčių Gerą kiną. Metams bėgant uždarė „Lietuvą“, minios plūstelėjo į „Vingį“, „Skalviją“ , „Pasaką“, ir filmų nebe 10, o virš dviejų šimtų. Kaip išprotėjęs skaitai recenzijas, kritikus, programas ir blaškaisi ką žiūrėti, kaip suspėti, apima panika, tai kaip dabar bus... juk nespėsiu ir neįpirksiu pamatyti visų filmų. Bet panikos priepuolis praeina ir šiemet vėl pirksiu bilietus, o gal net laimėsiu akreditaciją į „Kino pavasarį“, bet kokiu atveju gyvensiu kine, nes „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“.
„Kino pavasario“ žiūrovė Milda Bacevičiūtė pasidalino štai tokiu prisiminimu:
Kasmet sudarau asmeninį matytų „Kino pavasario“ filmų top sąrašą. Ilgiausias ir turtingiausias – 2011 m. O jo viršuje – venesueliečių filmas „Hermano“. Tai nebuvo šiaip sau geras, įdomus filmas. Man jis buvo tai, dėl ko laukiu kiekvieno „Kino pavasario“ – jausmas. Emocijos palietė kiekvieną mažiausią kūno dalelę, sudrebino iki pirštų galiukų. Iš salės išėjau dar kūkčiodama ir nieko su savimi negalėjau padaryti – tą reikėjo išgyventi.
Tų pačių 2011-ųjų rudenį kelias minutes pavėlavau į lėktuvą Niujorke. Po daugybės derybų su oro uosto darbuotojais, streso, nubrauktų ašarų, skambučių į tėvynę ir už paskutinius sukrapštytus dolerius pakeistų bilietų atsistojau į daugiau nei valandos trukmės eilę saugumo patikrai. Prieš mane stovėjęs vidutinio amžiaus solidus vyriškis atkreipė dėmesį į mano susikrimtusį veidą ir mandagiai pasiteiravo – ar viskas gerai? Pasidalinau savo pasaulio pabaigai prilygstančia nesėkme, o jis tik tarstelėjo – oi, tau pasisekė, kad pakeitė bilietą, nes šiaip dažniausiai visai naują reikia pirkti. Taip prasidėjęs malonus dialogas toliau tęsėsi tradiciniu klausimu – iš kur tu? Mano pašnekovas nei kiek nenustebo išgirdęs apie Lietuvą, jis netgi pačiam Saboniui ranką spaudęs, Caracase, Venesueloje. Ten, iš kur jis yra kilęs. Man ši žinia kaip mat priminė įspūdingąjį filmą – „Hermano“. Papasakojau jam, kaip stipriai mane sukrėtė šis filmas ir kad labai norėčiau dar kartą pamatyti ir draugams parodyti, tik niekur nerandu. - Žinok, kaip tik turiu jo DVD namuose! Jeigu nori, galiu atsiųsti paštu vos grįžęs?
Net širdis suspurdo nuo viso to atsitiktinumų netikėtumo – žinoma noriu! Kadangi abu turėjome daug gražaus laiko laukti savo skrydžių, labai maloniai visą jį praplepėjome. Net keista, kaip regis visiškai skirtingo stiliaus ir amžiaus (solidus kostiumuotas vyriškis ir mergiotė su sportbačiais, pasmukusiu džemperiu), iš priešingų pasaulio pusių, gali rasti tiek daug bendrų įdomių temų apie kiną, keliones, savo šalis, istoriją, laisvalaikį turiningam ir neįpareigojančiam pokalbiui. Atsisveikinant apsikeitėme kontaktais, o po keleto savaičių pas mane atkeliavo minkštas rudas vokas – „Hermano“ DVD!
Su naujuoju venesueliečiu draugu iš JFK oro uosto dar ir dabar palaikom ryšį, susirašom, pasveikinam švenčių proga. O šios gražios draugystės ašis – „Kino pavasario“ filmas! Daug netikėtų pažinčių, malonių pokalbių gali nutikti, jei tik turi apie ką kalbėti.
