„Mūsų kasdienis gyvenimas – debiutinis I. Tanovič filmas – pasakoja apie paprastos bosnių šeimos kasdienybę: mamą, kuri rūpinasi suaugsiu, kartu gyvenančiu sūnumi, tėvą, kuris visą gyvenimą skyręs įmonei, ją praranda, bei per karą emigravusią dukrą. Šeimoje nuolatos vyksta konfliktai tarp tėvo ir sūnaus, tarp vyro ir žmonos. Tačiau motinai susirgus vėžiu, visa šeima susivienija. Tai drama, kuriame galima įžvelgti daug sluoksnių – kultūrinį, ekonominį, politinį. Tačiau, kaip teigia pati režisierė, „Mūsų kasdienį gyvenimą“ reikia pajusti, o ne suprasti.
I. Tanovič atviras pokalbis su filmo žiūrovais.
Kaip, būdama dokumentinio kino kūrėja, sumanėte sukurti vaidybinį pilnametražį filmą?
Visą gyvenimą kūriau tik dokumentinius ir trumpametražius filmus, dirbau su užsakomaisiais projektais. Galima sakyti, kad šio filmo laukiau ir jam ruošiausi visą savo gyvenimą.
Rodos, jame pasakojama ir apie kasdieninį gyvenimą, paliečiama jautri vėžio tema, perteikiamas istorinis ir kultūrinis Bosnijos palikimas. Ar daugiasluoksniškumas buvo vienas iš jūsų, kaip režisierės, tikslų?
Šis filmas – istorija apie Bosniją, o šeima – šalies metafora. Bosnijos filmų kūrėjų darbai dažnai kalba karo temomis, nors po jo jau praėjo 25 metai. Todėl ir nutariau sukurti filmą apie kasdienybę, kuri atspindi, kaip karas paveikė šių dienų žmonių gyvenimus. Naudodamasi šeimos prototipu, pasakoju apie Bosnijos visuomenę, kurios būsena niekaip nesistabilizuoja. Politiniu aspektu – tai tikras Frankenšteinas. Vidurinioji karta įstrigusi laike: žmonės per seni keliauti ir ieškoti geresnio gyvenimo, bet kartu ir per jauni išeiti į pensiją. Jie negali judėti ir po truputį miršta. Žinoma, nenorėjau visko piešti tik niūriomis spalvomis, dėl to palikau „šviesą tunelio gale“. Bosnijos žmonės nori ir siekia gyventi geriau. Mano filmo pabaiga yra neaiški: specialiai neatskleidžiau, ar motina mirs, juk vėžio negali prognozuoti. Kaip ir mūsų visuomenės.
Tai filmas, po kurio norisi patylėti ir šiek tiek pagalvoti, galbūt dėl jūsų minimų sluoksnių ir metaforų. Įdomus ir filme perteikiamas moters, savo rankose laikančios visus namų kampus, vaidmuo. Ar tai bosniams būdingas šeimos modelis?
Žinoma, tai mūsų mentalitetas. Kaip ir humoras, kuris gana išskirtinis. Mėgstame lėtą gyvenimą, kuris jaunajai kartai darosi vis svetimesnis. Dėl šios priežasties pagrindinis konfliktas filme kyla tarp tėvo ir sūnaus, t. y. tarp dviejų skirtingų gyvenimo būdų ir laikotarpių. Motina yra šio konflikto viduryje. Ji nėra pagrindinė herojė, tačiau labai svarbi visos istorijos dalis. Pagrindinis filmo veikėjas – šeima, kiekvienas jos narys yra dėlionės detalė. Tik sudėjus juos visus, matomas tikrasis vaizdas. Moteris visose Balkanų šalyse yra šeimos stuburas, ji siekia, kad viskas būtų gerai, rūpinasi santykiais tarp tėvo ir vaikų. Ši meilė ir rūpestis ypač būdingi mano šaliai ir jos žmonėms.
Filme matėme ir girdėjome apie tradicinį Bosnijos padažą Ajvar. Kodėl jį pasirinkote, ar šis padažas jums kuo nors ypatingas?
Iš tiesų norėjau suteikti filmo scenai įdomumo, paįvairinti dialogą tarp tėvo ir sūnaus. Ajvar atsimenu iš savo vaikystės. Balkanuose įprasta ruoštis žiemai – gaminti, konservuoti, marinuoti. Dažniausiai paruošiame net apie 20–30 kilogramų gėrybių! Atsiminimus apie vaikystę norėjau įprasminti ir dedikuoti filmą savo tėvams ir seneliams. Atsimenu, kaip mano tėtis vietiniame turguje pirkdavo paprikas ir pipirus, plaudavo juos vonioje, stengdavosi viską paruošti dar prieš sugrįžtant mamai. Šis filmas yra mano vaikystės atsiminimų įprasminimas, o Ajvar – jungiamasis elementas. Filme padažą gamino motina, jai susirgus – tėvas ir sūnus. Norėjau parodyti, kad svarbiausia turi būti šeima, kurioje gali jaustis saugiai.
Ar jūs, kaip filmo apie karą kūrėja, jaučiate atsakomybę rasti išeiti, išspręsti problemas? Ar sutiktumėte, kad kinas gali paaiškinti, kas nutiko, kokia karo įtaka dabartinei visuomenei?
Manau, kad kiekvienas turi spręsti savo šalies problemas. Bosnijai šie 25 metai buvo sunkūs, reikėjo pripažinti nusikaltimus. Mano kolegos kuria tikrai puikius filmus apie karo patirtis. Manau, kad daugelis jų, kurdami skaudžiomis šaliai temomis, jaučiasi atsakingi. Mes kuriame apie tai, kas vyksta dabar – mano laikas yra šiandien, o mano šalis – Bosnija. Tad negaliu kurti filmo, kuris nėra susijęs su manimi ir realybe. Kalbėti apie praeitį galiu dokumentiniuose filmuose. Bosnijoje dar gyvi žmonės, kurie gali pasidalinti išgyvenimais. Tokių istorijų nesukursi, jas gali tik papasakoti tai išgyvenusieji. Dėl to ir kuriu dokumentiką. O vaidybinis kinas kalba apie dabartį.
Norėjau parodyti, kaip senoji karta įstringa laike ir nesugeba prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Ar šį filmą įkvėpė jūsų patirti įvykiai?
Tiesa pasakius, šis filmas yra mano ir prodiuserio šeimų istorijų kratinys. Manau, kad menininkui reikia įkvėpimo iš tikrų gyvenimo istorijų, kad galėtų sukurti jam tinkamą kontekstą. Taigi viskas, ką matėte, nutiko iš tikrųjų. Tai – mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, kirpyklos scena yra mano tėvo atsiminimas. Jis eidavo ten susitikti su draugais, pasikalbėti su jais įvairiausiomis temomis – nuo politikos iki kasdienio gyvenimo. Norėjau parodyti, kaip senoji karta įstringa laike ir nesugeba prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Kur išmokote kurti filmus?
Baigiau Sarajevo menų akademiją, dramaturgijos mokslus. Tačiau tikroji mano mokykla buvo namuose – už viską, ką išmokau, galiu dėkoti savo tėvams. Tėvas – prodiuseris, mama taip pat dirbo filmavimo aikštelėje. Galbūt dėl to ir aš pasukau šiuo keliu, kuriu TV laidas, dokumentinius ir vaidybinius filmus.
Filme visi herojai nuolatos rūko, net besilaukianti moteris. Ar Bosnijoje tikrai tiek daug žmonių rūko, ar šis įvaizdis pasirinktas, siekiant parodyti skurdų gyvenimą?
Galbūt bosniai daug rūko, nes tai leidžiama daryti visur. Tačiau mano pasirinkimas įduoti cigaretes filmo veikėjams buvo sąmoningas. Atsimenate sceną, kuomet sūnus pats sukasi cigaretę? Norėjau parodyti, kad rūkymas tapo prabangos reikalu. Herojus, buvęs karo veteranas, ieško galimybės nusiraminti.
Minėjote, kad filme yra daug sluoksnių, o humoras, būdingas Balkanams. Kaip filmas buvo sutiktas kitose šalyse, pavyzdžiui, Vakarų Europoje ar JAV?
Tiesa pasakius, buvau labai nustebusi, nes amerikiečiams filmas labai patiko! Po filmo Toronte diskusija užsitęsė 1,5 val. Visa salė juokėsi. Ši juosta skirtas pajusti mano emocijas. Taip pat visi klausė dėl rūkymo scenų, kaip ir jūs. Mane tai šiek tiek nustebino, tačiau, tikriausiai, tai mūsų, pietiečių, bruožas.
Filme ryškus politinis kontekstas. Kokia reakciją į jį buvo Balkanų šalyse?
Filmą rodėme svarbiausiuose kino festivaliuose Zagrebe, Belgrade ir Liublianoje. Netrukus jis bus pristatytas ir Kosove. Tačiau nepastebėjau, kad kam nors „Mūsų kasdienis gyvenimas“ sukeltų neigiamų emocijų. Tai nėra politinis filmas, nesistengiau parodyti, kas kaltas dėl karo. Visi žinome skaudžius faktus, kam dar kartą viską rodyti? Taip pat filme neturėtumėte ieškoti religinio konteksto.
