Šių lietuviškų trumpametražių filmų premjeros vyks kovo 16 d. 18 val. „Forum Cinemas Vingis“ 1 salėje.
Filme „Nepalaidotas“ – paslaptingai mirus benamiui tėvui, teatro vadovė Eglė pradeda girdėti balsus, kurie pranašauja apie grėsmingą tėvo sugrįžimą. „Pirtis“ pasakoja apie grupę paauglių, besilinksminančių audringame vakarėlyje, po kurio randama mergina su ištrūkusia kelnių saga, o animacinis muzikinis filmas „Šviesa“ simbolinėmis metaforomis išdainuoja gimtąją lietuvių kalbą ir jos istoriją. Siūlome pažintį su šiais skirtingais filmais ir jų kūrėjais.
Šizofrenija – liga, su kuria gyvena filmo „Nepalaidotas“ herojė
– Filmas „Nepalaidotas“ – ilgiausias pagal trukmę iš visų šių metrų trumpametražių premjerų, o jame nagrinėjama tema – labai plati: psichikos liga ir jos terapija. Kodėl nusprendei imtis tokios temos?
E. N.: Filmo idėja kilo seniai, prieš daugiau nei 3 metus. Mums su filmo bendraautoriumi Davidu pasirodė, kad šizofrenija ir balsų girdėjimas yra visiškai neišnagrinėta tema. Pavyzdžiui, kai matome aktorius kadre, vienaip juos girdime, o kai girdime tik balsus ir nematome aktorių – dar kitaip.
Yra keletas filmų, kur nukrypstama į kraštutinumus, o šizofrenija virsta kone siaubo filmu. Reprezentuojama, kad sergantys žmonės yra bepročiai. O mes norėjome reprezentuoti idėją, kad sergantis žmogus – ne beprotis, tiesiog asmuo, turintis tokios patirties. Filmo pagrindinė herojė Eglė nors ir girdi balsus, ji funkcionuoja visuomenėje. Norėjosi, kad žiūrovas suprastų ir įsivaizduotų, kaip atrodo tie balsai sergančio žmogaus gyvenime. Tam, kuris tai patiria, yra labai tikra.
Prieš kurdami filmą turėjome įdomios patirties pakalbėti su sergančiais žmonėmis. Paaiškėjo, kad vaikystės traumos, mirtys, išgyvenimai virsta neurozėmis, progresuoja į balsus, vaizdinius. Taip kūnas fiziškai išstumia ligą į paviršių.
– Atrodo, kad Eglei nuolat besivaidenantis nepalaidotas tėvas, kaip ir lietuviškose pasakose, siejasi su filme matomu ežeru, kylančiu rūku. Ką tai simbolizuoja filme?
E. N.: Sąmoningai nesiejome filmo su tautosaka. Ežeras – tai suglumimas, simbolizuojantis Eglės neurotinį atsiminimą, kuris yra neaiškus, neskaidrus, drumzlinas. Tai barjeras tarp realybės, to, kas įvyko, ir neurotinės būsenos, neleidžiantis suvokti realios situacijos. Kartu tai ir kaltės jausmas.
„Nepalaidotas“ reiškia jausmą, kad dar neatsisveikinta su praeities įvykiu, o tėvas – to įvykio simbolis, nes pirmiausia turi būti palaidotas ne kūnas, bet jausmas, siejantis su manipuliatyviu tėvu.
– Filme matome Eglės teatro kolegės Kristinos (akt. Vilma Riaubaitė) pagalbą ir globą, kai ji padeda išsiaiškinti tiek sau, tiek pačiai Eglei, kas gi tragiško įvyko jos vaikystėje. Koks Kristinos motyvas šiame filme?
E. N.: Man patinka, kad žmonės skirtingai interpretuoja šį filmą. Tą istoriją, kurią Eglė pasakoja Kristinai, ji yra girdėjusi daug kartų. Tai tiesiog ligos terapija: nueiti į vonią, panirti į vandenį ir ilgai kalbėtis apie tą pačią istoriją, nors ji daug kartų pasakota, girdėta ir atkartota. Tačiau Eglei kaskart tai – naujas išgyvenimas. Kristina, Eglės ligoje radusi savo vaidmenį, ir elgiasi šiek tiek egoistiškai, leisdamasi į tą pasikartojančią kelionę. Ji taip pat kažką gauna, kaip ir Eglė, įvyksta mainai.
Lauryno Bareišos filme „Pirtis“ – vakarėlis, pasibaigęs ties siuvimo mašina
– Laurynai, tavo trumpametražiai filmai – „smogiamieji“. Pirmame – sudeginta mergina automobilio bagažinėje, antrame – abejingumas nustipusiam kupranugariui, o „Pirtyje“ – po vakarėlio išprievartauta mergina. Pasiaiškink.
L. B.: „Dembava“ – pirmas ir radikaliausias mano filmas. Negaliu pasakyti, kad šio filmo tema nuosaikesnė, bet formą sumažinau iki minimumo, kad rasčiau temos „pilkąją zoną“. Jei „Pirtis“ būtų pirmasis mano filmas, jo pabaiga būtų kitokia. Dabar šio filmo pabaigą žmonės supranta skirtingai. Darėme didelę komandinę repeticiją su vyresniais, patirties turinčiais aktoriais ir paauglių grupe. Repetuojant pagal scenarijų paaiškėjo, kad net aktoriai skirtingai supranta filmo pabaigą.
Originalioje versijoje buvo numatyta, kad į vakarėlį ateina nepažįstami, bet vėliau nusprendžiau, kad tai turi būti tas pats veikėjas iš grupės, kuris įvykdo šį nusikaltimą, nes radau tam aktorių, kuriuo patikėjau, kad jis tai galėjo padaryti. Esminė idėja, kad išprievartavimas atsitinka ne tik individui, bet ir grupei, nes jame – tiesiogiai ar netiesiogiai – dalyvauja visi.
– Vakarėlyje tarp paauglių kyla konfliktas dėl lenkų ir rusų tautybių. Vėliau giedamas Lietuvos himnas, o Jolantos Dapkūnaitės kuriamas motinos personažas įtaria vieną iš grupės: „Tamsus toks, gal pabėgėlis.“ Ką šios detalės reiškia filme?
L. B.: Visos šios frazės – tai triukšmas iš televizoriaus. Jos nieko nereiškia. Veikėjas maišo Grigorijaus juosteles su lenkais, jis kažką kažkada girdėjo, ant kažko pyksta, bet pats nežino dėl ko. Himnas – tai paradoksas, nes motina sureaguoja į jo giedojimą netinkamoje vietoje, o į išprievartautą merginą – nelabai. Mano teorija tokia, kad maži dalykai beveik neatkreipia dėmesio, o dideli – tokie kaip politika, patriotizmas – kabinasi už ausies. Tie dalykai filme – kaip radaras. Galvoji, apie ką bus šis filmas, o jis iš tikrųjų – apie visai ką kita. Jaunuoliai pirtyje tikrai nėra nepatriotiški, bet ta problema, kuri atsitinka, praslysta, tampa nepastebima.
– Ryte pirtyje randama mergina su ištrūkusia kelnių saga. Motina lyg niekur nieko išsitraukia siuvimo mašiną ir ima tyliai siūti.
L. B.: Tai toks absurdas, man pačiam skaudu, kad viskas visiems suprantama, o elgiamasi būtent taip. Tai liūdna ir kartu juokinga. Bet nenorėjau moralizavimu pabaigti šios tragedijos. Norėjau pavaizduoti skaudžią situaciją ir dar užpilti ant jos druskos.
Gediminui Šiauliui iššūkis – filmas, „kuriame nieko nevyksta“
– Gediminai, prieš kurį laiką dalyvavau konferencijoje, kur girdėjau tavo pranešimą apie lietuvišką kiną. „Nieko nevyksta“ – tokia buvo siūloma idėja lietuviškam kinui. Tačiau filme „Šviesa“ daug kas vyksta. Tad koks tas lietuviškas kinas, tavo manymu, turėtų būti?
G. Š.: Na, pirmiausia reikėtų turėti omeny, kad „Šviesa“ yra animacinis filmas. Nesakau, kad animacijoje negali „nieko nevykti“, tačiau ji turi savo žaidimo taisykles, kurios stipriai skiriasi nuo vaidybinio filmo. Antra, tai simbolinis filmas, jame labai svarbu vaizdas ir kuriama emocija. Tačiau klausimas labai teisingas, tai vienas mano kitų filmų iššūkių – kurti įtraukiantį, įdomų, jaudinantį naratyvą, kuriame „nieko nevyksta“.
– „Šviesa“ – tai dedikacija pirmajai lietuviškai knygai, išleistai prieš penkis amžius. Ar galima teigti, kad Lietuvos šimtmečio proga vis labiau atsigręžiame į praeitį, imamės patriotinių temų?
G. Š.: Mano manymu, į praeitį mes kaip tik atsigręžiame per daug. Man Lietuvos šimtmetis – proga išsakyti tai, kas seniai buvo užmanyta ir nedavė ramybės. Prieš 6 metus išgirdau „Solo Ansamblio“ sukurtą dainą pagal K. Navako eiles „Literatai“. Ji mane iškart sukrėtė tobulu lietuviškumu. Joje lyg būtų užkoduota kolektyvinė mūsų tautos pasąmonė. Nuo tada vis pasiklausydavau jos ir liedavau ašaras persismelkęs tuo grožiu. Žinojau, kad tai turi virsti kažkuo daugiau, tad pasiūliau šią mintį Lietuvos kino centrui. Mano tikslas buvo sukurti unikalų pasauliui, bet universalų mūsų tautai filmą, nežinau, ar pavyko... dabar man labai sunku tai suprasti.
– Filmo vizualika – labai tiršta, spalvinga. Filme daug šviesos, skirtingų tekstūrų, kuriomis keliauja filmo herojus. Kada ir kaip supratai, kad šis trumpametražis atrodys būtent taip?
G. Š.: Sąmoningai norėjau pabėgti nuo grubios estetikos ir žemės spalvų. Siekiau sukurti naują – šviežią estetiką ir jos pagalba kalbėti apie Lietuvos praeitį. Aš gerbiu praeitį, bet kuriu dabar, tad ir noriu kurti dabartinį – naują Lietuvos vizualųjį veidą. Kaip minėjau, į praeitį žvelgiame per ilgai, per ilgai iš jos semiamės, laikas pradėti žiūrėti į priekį.
