TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Interviu su Sigrid Klausmann: tikslas – nufilmuoti 199 vaikų iš viso pasaulio kelionę į mokyklą

Sigrid Klausmann
Tautvydo Stuko nuotr. / Sigrid Klausmann
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Filmo „Palaukit mūsų“ („Nicht ohne uns!“) režisierė ir scenarijaus autorė Sigrid Klausmann užsibrėžė ambicingą tikslą – pasiryžo nufilmuoti kiekvienos šalies vaiko kelią į mokyklą. Kartu su lietuvių režisiere Lina Lužyte dirbanti dokumentinio kino kūrėja iš Vokietijos šiuo metu turi 27 epizodus, iš jų 16 yra festivalyje „Kino pavasaris“ pristatomame filme.

Filmas „Palaukit mūsų!“ – projekto „199 keliai į mokyklą“ (orig. „199 Kleine Helden“, angl. „199 Little Heroes“) dalis. Jo idėja – įamžinti kiekvienos pasaulio šalies vaiko kelionę į mokyklą. Filme rodomų interviu metu režisierė vaikų klausia apie jų kasdienybę, norus, problemas gyvenamojoje aplinkoje ir ateitį. Kelias į mokyklą yra kelio į išsilavinimą metafora. Nepaisant filmavimo metu matytų pačių įvairiausių mokymosi sąlygų, tris vaikus auginanti režisierė kritiškai vertina mokymosi sistemą Vokietijoje, o JAV prezidentą Donaldą Trumpą apibūdina kaip prastos mokymosi sistemos pasekmę.

– Kaip kilo idėja kurti filmą apie vaikus, einančius į mokyklą? Girdėjau, jog šią mintį pasiūlė jūsų vyras.

Ši idėja atsirado prieš daug metų, manau, kad 2010-aisiais. Esu režisierė, o mano vyras – aktorius. Kartu esame įkūrę nedidelę filmų gamybos kompaniją ir kuriame tik tai, kas mums abiem atrodo svarbu. Vieną dieną virtuvėje jis manęs paklausė: „Ką manai, jei nufilmuotume seriją, kaip vaikai skirtingose pasaulio vietose eina į mokyklą?“ Iškart susidomėjau, nes mano pačios kelias į mokyklą buvo ilgas, be to, buvo gana paprasta įsivaizduoti, ką filmuotume – įsivaizdavau kraštovaizdžius ir kelius, kuriais vaikai eina į mokyklą.

Nufilmuoti vaiką iš kiekvienos pasaulio šalies – didelis iššūkis. Kaip toliau vystėsi projektas ir kaip epizodų filmavimas virto filmu?

Kelne radome partnerę – kompaniją „Gemini Films & Library“. Pirmąsias 3 serijas nufilmavome Vokietijoje, Laose ir Pietų Afrikos Respublikoje. Nufilmavę pradėjome ieškoti finansavimo – rėmėjų, fondų, privačių asmenų, paleidome minios finansavimo kampaniją. Štai taip ir pradėjome – dabar turime 27 vaikų iš 5 žemynų portretus.

2015-aisiais supratau, kad galime sukurti filmą. Turėjau 10 savo pačios režisuotų epizodų, 3 epizodus, sukurtus Linos Lužytės, ir dar tris, kuriuos sukūrė kiti trys kino kūrėjai.

VIDEO: Filmo „Palaukit mūsų“ anonsas

Ar dabartiniai epizodai skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavote filmą iš pat pradžių?

Po pirmųjų 3 epizodų pasikeitė projekto pavadinimas – „100 kelių į mokyklą“ mes pakeitėme į „199 keliai į mokyklą“, nes vienos organizacijos nurodo, kad pasaulyje yra 206 šalys, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) sąraše išskiriamos 193. Vieno šalių sąrašo nėra – jų daug, skaičiai skiriasi, todėl tiesiog nusprendėme, kad bus 199.

Pradinis tikslas buvo susitelkti į tai, kaip vaikai pasiekia mokyklą, bet, pradėjus daryti interviu ir vaikams užduodant klausimus, pasirodė labai įdomu, ką jie sako, todėl interviu pailginau dvigubai – su vienu vaiku per tris dienas padarydavau du interviu, kurių trukmė – apie 2–3 valandas per visas tris filmavimo dienas. Tai tikrai daug. Ši dalis man asmeniškai yra svarbiausia.

Filmo kūrybinės grupės sudėtyje didelę dalį sudaro operatoriai. Tarp jų – viena filmo režisierių Lina Lužytė. Papasakokite apie savo komandą.

Džiaugiuosi, kad visąlaik dirbau su puikiais operatoriais: Laose filmavo nuostabus operatorius iš Vietnamo, Niujorke – Johnas Pennebakeris, kuris yra žymaus amerikiečių kino kūrėjo sūnus, Jordanijoje taip pat dirbo puiki komanda. Viena jų – mano kolegė L. Lužytė. Jei ji nesutaria su operatoriumi, tiesiog paima kamerą ir filmuoja savarankiškai. Aš pati mėgstu stebėti, kas vyksta už kameros ribų, todėl vykstu su komanda, bet sudėtingesnėse šalyse visuomet geriau turėti kuo mažesnę komandą. Džiaugiuosi galėdama dirbti su Lina – ji gali vykti bet kur. Balandį su operatore Justyna Feicht ji keliaus į Burundį. Su šia Lenkijoje gimusia operatore sėkmingai dirbau bene 4 kartus, Linai tai bus antras kartas.

Filme kiekvienas vaikas atrodo ypatingas. Kaip išsirinkote vaikus epizodams? Galbūt turite kriterijus, pagal kuriuos renkatės?

Pirmiausia ieškome vaikų, kurių kelias į mokyklą yra vaizdingas ir trunka bent 45 minutes, kad turėtume, ką filmuoti. Antra, manau, kad svarbu suprasti, jog apie kiekvieną vaiką galima sukurti po epizodą, todėl niekada nebijau ir negalvoju, kad vaikas bus nuobodus. Vaikai nėra nuobodūs.

Filmuodami siekėme, kad būtų vienodai berniukų ir mergaičių, todėl, tarkime, Laose pagal planą turėjau filmuoti mergaitę. Jos mokytoja pasakė, kad mergaitė turėtų atvykti sekmadienio popietę. Kadangi kelias iki mokyklos ilgas, vaikai atvyksta mokytis 5 dienoms. Taigi sekmadienio popietę 2–3 valandas laukiau tos mergaitės, bet berniuką To, kuris galiausiai atsidūrė filme, buvau sutikusi diena anksčiau. Jam pasakiau, kad laukiu mergaitės, nes noriu ją nufilmuoti, bet nežinau, ar pavyks, todėl nesakau jam „ne“. Mergaitė nepasirodė laiku, jos kelias iki mokyklos yra ilgesnis nei To, su įranga nuvykti iki jos namų sudėtinga, todėl galų gale pasirinkau To.

Jordanijoje turėjau dvi dienas rasti vaiką. Niujorke šią užduotį patikėjome J. Pennebakeriui. Jis rado talentingų vaikų mokyklą, o tai reiškė, kad į ją eina vaikai iš viso miesto. Gavau 5 vaikų vaizdo įrašus, iš jų mane labiausiai sudomino du. Susitikau su abiem mergaitėmis, bet viena jų buvo paauglė, todėl pasirinkau jaunesnę – Sai.

Filme jums buvo svarbus vaikų amžius. Kodėl?

Šiame filme nusprendžiau filmuoti vaikus, kurie dar nėra paaugliai – 9–12 metų. Šis amžius labai įdomus ir kitoks – vaikai vis dar atviri, o kai kurie jau daug žino. Su jaunesniais vaikais atsiranda temų limitai, pavyzdžiui, sudėtingiau kalbėti apie ŽIV, nes jie tiesiog per jauni.

Gal galite papasakoti, kaip vykdavo interviu su vaikais? Kaip susikalbėdavote su tais, kurie nemoka anglų kalbos?

Laose turėjau labai gerą vietinį vertėją, kuris ne tik išversdavo, bet ir paaiškindavo, jei To nesuprasdavo. Grįžusi į Vokietiją ieškodavau gero vertėjo, kuris visą medžiagą išversdavo. Dažnai viską titruodavau, kad galėčiau greitai sumontuoti. Kartais atrasdavau staigmenų – tuo metu, kai darydavome interviu, vertėjai atsakymus versdavo greitai, todėl namuose skaitydama tikslius vaikų atsakymus kartais sužinodavau naujų dalykų.

Minėjote, jog vaikų kelias iki mokyklos turi būti bent 45 minutės. Kuris vaikas iš filmo ilgiausiai keliauja į mokyklą?

Laosietis To. Kelyje jis užtrunka apie 2–3 valandas.

Kurio iš jaunųjų filmo herojų kelias į mokyklą yra pavojingiausias? Galbūt Ekhlas iš Jordanijos?

Kelias Jordanijoje pavojingas, kai lyja, nes vaikus nešantis asilas gali paslysti. Be to, ten yra gyvačių. Vis dėlto manau, kad pavojingiausias kelias į mokyklą yra Luniko iš PAR. Filme berniukas pasakoja apie nusikaltamumo lygį mieste. Berniukams tai kelia grėsmę, nes vyresnieji susiburia į gaujas, o jis dar per jaunas tokiai priklausyti, todėl nėra saugus. Kai atvykau filmuoti, mokyklos direktorius pasakė, kad Luniko atėjo į mokyklą verkdamas ir negalėjo nustoti visą valandą. Tačiau berniukas nepasakė, kas atsitiko. Jo mieste, kuris yra antras pagal dydį PAR miestas, be to, pats pavojingiausias šalyje, klesti skurdas, vaikai neina į mokyklą, čia didelis nusikalstamumas ir narkotikų vartojimas. 40 proc. vaikų yra užsikrėtę ŽIV.

Viename interviu esate pasakojusi, kad epizodas apie mergaitę iš Dramblio Kaulo Kranto, kuri dirba kakavos plantacijoje, bet niekada nėra ragavusi šokolado, yra naudojamas edukaciniais tikslais. Gal papasakotumėte, kaip projektas „199 keliai į mokyklą“ prisideda prie mokinių švietimo mokyklose?

Vokietijoje, manau, kad ir Lietuvoje, vaikai mokosi apie darnų vystymąsi, kuris apima daug temų – skurdą, išsilavinimą, švarų vandenį ir pan. Šios temos paremtos JTO siekiamais darnaus vystymo tikslais, kurių yra 17. Taigi kartais esame kviečiami dalyvauti įvairiuose renginiuose apie tvarumą.

Prieš filmą visuomet nusiperku sąžiningos prekybos (angl. fairtrade) ženklu pažymėto šokolado ir po klausimų ir atsakymų sesijos surengiu trumpą viktoriną. Ją sugalvojau, nes filme labai daug veikėjų, o man buvo įdomu sužinoti, ar vaikai atsimena detales. Jiems užduodu tris klausimus ir apdovanoju šokoladu. Vienas klausimas būna apie šokoladą – klausiu, kaip jis susijęs su filmu. Iš tiesų vaikai viską atsimena, netgi upių pavadinimus. Tai nuostabu.

Į „Palaukit mūsų!“ filmo seansus ateina tiek tėvai su vaikais, tiek mokinių klasės. Kas yra jūsų filmo auditorija – vaikai ar jų tėvai?

Trumpi epizodai yra skirti vaikams, nes juose kalba tik jie. Suaugusiųjų balso nėra. Labai dažnai, ypač Vokietijos televizijoje, už vaikus kalba jų tėvai. Kai montavau šį filmą, galvojau apie tėvus. Norėjau, kad jų auditorija išgirstų vaikų svajones ir baimes ir kad prisiimtų atsakomybę už atžalas. Kai baigiau filmą, mus kvietė į vaikų kino festivalius, nors teikėme paraiškas į didžiausius filmų festivalius – buvome aukštai pakėlę kartelę.

Koks jūsų požiūris į valstybines mokyklas, įvairias mokymosi sistemas?

Esu labai kritiška mokyklų sistemos Vokietijoje atžvilgiu. Manau, kad esame viena nedaugelio šalių Europoje, kur po 4 klasių vaikai turi priimti pirmąjį sprendimą, į kurią iš trijų skirtingų tipų mokyklų jie eis. Tai kvaila. O dabar, kai šalyje tiek daug imigrantų, tai dar kvailiau, nes vaikams, kurių pirmoji kalba nėra vokiečių, šis pasirinkimas yra per greitas. Be to, kai kurie vaikai labai protingi, bet lėtesni, todėl jiems reikia daugiau laiko. Apskritai kaip devynerių metų vaikas gali žinoti, ką jam rinktis? Žiūrint iš socialinės perspektyvos, nėra gerai išskaidyti klasę, grupę vaikų. Draugystė jiems labai svarbi.

Aš pati turiu tris vaikus, todėl žinau, kad nė vienas vaikas nenori keisti klasės. Taip pat žinau, kad nevietiniai Vokietijoje turi mažiau šansų gauti aukšto lygio išsilavinimą, ypač turkų vaikai, kurių tėvai nekalba vokiškai, ar vaikai iš skurdesnių šeimų, todėl man įdomios įvairios mokymosi sistemos. Vokietijoje veikia Valdorfo mokyklos. Manau, kad jos tinka ne visiems, bet jos laisvesnės, turi savo taisykles. Labiausiai vertinu atvirumą ir gerus mokytojus. Manau, kad jei mokytojai geri, tuomet nesvarbu, kokia tai mokykla.

Keliavote į dešimtį šalių visame pasaulyje. Kokių mokymosi sistemos spragų pamatėte filmuodama ne Europoje?

Neseniai montavau medžiagą, kuri bus priedas prie filmo DVD. Tuose epizoduose vaikai kalba apie mokymosi sistemą savo šalyje. Pavyzdžiui, Sai iš Niujorko pasakoja, kad JAV ji susidūrė su sunkumais renkantis mokyklą. JAV situacija tokia, kad kokybiškas išsilavinimas prieinamas tik gabiems arba turtingiems. Taigi labai gabūs vaikai eina į specialias mokyklas, o turtingų šeimų atžalos siunčiamos į privačias. Žinoma, yra gerų ir valstybinių mokyklų, bet jų nėra pakankamai. Manau, kad ponas Trumpas yra blogos mokymosi sistemos rezultatas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min