„Kino pavasaris“ vyksta vos dvi savaites, tačiau judu jam ruošiatės visus metus. Papasakokite apie savo darbą – ką visus metus veikia programos sudarytojai? Kaip atrodo jūsų darbo diena?
Santa: Per metus visame pasaulyje įvyksta apie tris tūkstančius festivalių, tai yra 250 kas mėnesį. Filmų sukuriama dar daugiau. Tad iš šios gausybės reikia atsirinkti tuos, kuriuos rodysime „Kino pavasario“ metu. Prieš įtraukiant kiekvieną filmą, reikia tinkamai įvertinti, ar jo tikrai reikia.
Darbo diena prasideda, kaip ir daugelio žmonių: pusryčiai, kava (kai kam su cigarete). Tik darbo valandų neskaičiuojame. Jos tikrai neapsiriboja 8 val. per dieną. Artėjant festivaliui ir savaitgalių nebebūna. Lankymasis festivaliuose – taip pat darbo dalis. O kur dar darbiniai susitikimai su prodiuseriais, filmų pardavimo agentais. Tad festivalių metu dirbame apie 16 valandų per parą, miegame mažai, valgome taip pat.
Edvinas: Kasdieniniame gyvenime tarp festivalių leidžiu dienas sinefiliškai, sportiškai ir optimistiškai. Na, o festivalyje tradiciškai neišvengiu bent penkių filmų per dieną, o kartais sugebu įveikti septynis. Tuomet jau suskaičiuoju 5 valandas miego ir išaušta naujas kino rytas. Praėjusiais metais aplankiau 12 tarptautinių kino festivalių dviejuose žemynuose. Tarp peržiūrų dienotvarkę pasipildau susitikimais, pokalbiais, spaudos konferencijomis. Tačiau kiekviename festivalyje nutinka neplanuotų ir nenuspėjamų staigmenų.
Štai Busane priėjau prie italų režisieriaus Gianfranco Rosi, pasveikinau su pergale Venecijoje ir paminėjau, kad „Šventasis greitkelis” yra tikriausiai pirmasis „Auksinio liūto” laimėtojas, kuriame skamba dialogai lietuvių kalba. Visai nereikšminga pastaba režisieriui taip patiko, kad jis paprašė pakartoti ir nufilmavo su mobiliuoju telefonu. Padarėme net tris dublius. Dabar galiu pasigirti, kad sudalyvavau Venecijos kino festivalio nugalėtojo trumpame filme.
Festivalyje tradiciškai neišvengiu bent penkių filmų per dieną, o kartais sugebu įveikti septynis. Tuomet jau suskaičiuoju 5 valandas miego ir išaušta naujas kino rytas.
Ar esate suskaičiavę, kiek filmų pamatote per metus?
Santa: Niekada nesu skaičiavusi, bet įdomumo dėlei tai padariau: per vieną festivalį, kuris vyksta dešimt dienų vidutiniškai pasižiūriu apie 55 filmus. Aštuoni festivaliai – jau 440. Papildomai visus metus žiūriu „Kino pavasariui“ siunčiamus filmus peržiūrai, kuriuos siūlo kūrėjai ir prodiuseriai iš viso pasaulio. Tad per metus tokių pasižiūriu apie 300, o kur dar filmai, kuriuos kartais nueinu pasižiūrėti į kino teatrą Lietuvoje... Nebenoriu skaičiuoti.
Edvinas: Per savo gimtadienį nutariau sudėlioti taškus ir prisiminti per metus peržiūrėtus filmus, nes pats susidomėjau šia savotiška statistika. Finale gavosi 727 pilnametražiai filmai, įskaitant festivalinius seansus, apsilankymus komerciniame repertuare, pakartotinius sugrįžimus, žiūrėjimus internetinėse platformose, DVD peržiūras namuose. Trumpametražių filmų neskaičiavau, bet tikrai turėtų būti bent 500.
Daug kam jūsų darbas atrodo labai romantiškai – keliauti po pasaulį ir žiūrėti filmus... Kas Jums patiems šiame darbe mieliausia? O kas kelia daugiausiai sunkumų ir galvos skausmo?
Santa: Man atrodo, kad romantiškiausios profesijos – tai lėktuvų pilotų arba astronautų, kai kuriam laikui gali atitrūkti nuo Žemės laiko ir rūpesčių. Taip, labai mėgstu savo darbą. Tačiau kiekvienas, kad ir ką bedirbtų, suserga profesine liga, tad kiekvieną filmą imi vertinti labai kritiškai, stengiesi į juos per daug neįsijausti, ir išmoksti po vieno iškart nusiteikti kitam… Aišku, vis tiek būna, kad kai kurie filmai besąlygiškai patinka, tai, turbūt, ir yra mieliausia darbe. Galbūt daugiausiai sunkumų ir galvos skausmo kelia pats atrinkimo procesas: kai jau matai, kad filmų-kandidatų per daug, o norisi parodyti visus.
Edvinas: Nežinau, ar tai normalu, bet vis dar mėgaujuosi tuo, ką darau. Nepakartojamas jausmas, kai filmas nustebina ir išlieka atmintyje ilgam. Galbūt todėl nebejaučiu nuovargio. Akivaizdu, kad atrandu laiko pažinti šalį, paragauti vietinio maisto (esu absoliutus korėjietiškos virtuvės gurmanas), pakeliauti po artimiausius miestus, įkopti į kokį nors kalną ir kitaip pasikrauti baterijas ar pasipildyti energijos. Štai Sočyje kiekvieną festivalio dieną pradėdavau jogos treniruote prie pat jūros kranto.
Ne pati mieliausia dalis prasideda nuo derybų proceso. Dažnai tenka kovoti ir tiesiog kariauti už pasirinktus filmus. Kiekvienas filmas turi savo istoriją iki seansų Vilniuje ir apie tai vertėtų parašyti knygą.
Jei nebūtų festivalių, turbūt kiekvieno Lietuvos žiūrovo žinios apsiribotų terminatoriais, robokopais ar kokiais valentinais.
Kai pamatote tiek filmų, turbūt nelengva jus sužavėti, kažkuo nustebinti. Kokie šių metų filmai Jums padarė didžiausią įspūdį, ryškiausiai įsiminė, ilgai nepaleido?
Santa: „Ida“ – dėl nuostabaus kino operatoriaus darbo, o ir šiaip labai mėgstu Lenkijos kiną, retai šios šalies kinu nusiviliu.
Joelio ir Ethano Coenų „Groja Liuvinas Deivisas“ – visomis prasmėmis nepriekaištingas filmas.
Sužavėjo ir Patrice‘o Leconte‘o „Pažadas“ – tai klasikinė kostiuminė drama, kurios dažnai man pritrūksta kino ekranuose.
Taip pat – Stepheno Frearso „Filomena“. Režisierius labai jaučia moteris aktores. Tokias kaip Helen Mirren (savo ankstesniame filme „Karalienė“) ir šįkart Judi Dench.
Uberto Pasolini „Nematomas gyvenimas“ – nepaprastai subtilus filmas. Retrospektyvos filmų net neminiu, nes juos ir taip privaloma pamatyti.
Edvinas: „Sunku būti Dievu” – Aleksejaus Germano paskutinis filmas nekvestionuotinai prilygsta 2013 metų kino įvykiui. Jį būtina pamatyti dideliame ekrane.
„Norte. Istorijos pabaiga” – ilgiausias festivalio filmas, kuriame laikas tiksi ženkliai greičiau už dvigubai trumpesnius seansus.
„Glorija” – jau tris kartus mačiau šį saldžiarūgštį, velniškai linksmą, realistišką ir dramatiškai jausmingą filmą. Tai yra savotiška „Amelija” šiek tiek vyresnio amžiaus žiūrovams.
„Benamiai šunys” – ko gero, sudėtingiausiai išgliaudomas, bet sunkiausiai pamirštamas filmas.
„Policininko žmona” – unikaliausias šių metų Festivalio filmas. Trys valandos lyg knyga.
Šiais laikais daugybė filmų prieinami internetu, kino teatrų repertuarai taip pat visuomet pripildyti... Kam mums iš viso reikalingi kino festivaliai? Kuo jie skiriasi nuo paprastų apsilankymų kino teatre, ar filmų peržiūrų namuose?
Santa: Na, nesinori kalbėti apie Lietuvos platintojų pasiūlą. Jei nebūtų festivalių, turbūt kiekvieno Lietuvos žiūrovo žinios apsiribotų terminatoriais, robokopais ar kokiais valentinais. Bet kasmet stebint augantį festivalį supranti, kad žmonėms reikia nekomercinio kino, tad geriau šį klausimą užduoti žiūrovams.
Nežinau, kaip kitiems, bet man kino žiūrėjimas asocijuojasi tik su kino sale. Vaizdas kompiuteryje ir didžiuliame ekrane – net nesulyginami dalykai. Be to, pati pastebiu, kad gyvenant tokioje perteklinės informacijos eroje labai sutrumpėja dėmesio ir domesio trukmė. Jei žiūriu kokį filmą per kompiuterį ar televizorių, dažnai paspaudžiu pauzę, nes staiga reikia kažką kitą padaryti. Sėdėjimas kino salėje visgi lavina žmogaus kantrybę ir gebėjimą susikoncentruoti į vieną dalyką vienu metu.
Edvinas: Man asmeniškai niekas neprilygsta filmo peržiūrai kino salėje, kai jauti magišką atmosferą, papildomai susikaupi, girdi publikos reakcijas, patiri realias emocijas, reaguoji. Juk ne veltui režisieriai tiek daug dėmesio skiria spalvų korekcijai, garsui ir kitiems techniniams dalykams. Kai nežiūri dėmesingai ir dar gali diskutuoti, tai natūraliai praleidi svarbius akcentus, o svarbiausia, netenki įspūžio jausmo. Galiu paminėti konkretų pavyzdį: Venecijos peržiūrų salėje bandžiau žiūrėti dramą apie albinosus Afrikoje „Baltas šešėlis” ir jis kažkaip nesužavėjo; filmui įteiktas apdovanojimas už geriausią debiutą suteikė papildomą progą pažiūrėti kino salėje ir pamačiau radikaliai kitokį „Baltą šešėlį”.
