Bulgarų režisierės Svetlos Tsotsorkovos filme „Troškulys“ vaidinantis Alexandras Benevas teigė niekada neplanavęs tapti aktoriumi, tačiau šiandien jis jau yra nufilmavęs trijuose filmuose. Savo atsiradimo kino pasaulyje jis nevadina atsitiktinumu, tačiau pats sakosi to tikrai nesitikėjęs. Pasak A.Banevo, filmui „Troškulys“ buvo vykdoma didelė aktorių atranka, apėmusi kone visa šalį. Nugalėjęs daugybę konkurentų, A.Banevas pelnė vieną pagrindinių vaidmenų filme.
Režisierius Marcinas Bortkiewiczius, „Kino pavasaryje“ pristatantis savo debiutinį filmą „Valpurgijos naktis“, tikina, jog po keturių trumpametražių filmų sukurti savo debiutinį ilgametražį darbą nebuvo sudėtinga – juk pagrindinis skirtumas tėra filmo trukmė. M.Bortkiewicz pasakojo, jog filmas buvo nufilmuotas vos per 16 dienų, tačiau iki tol tris mėnesius vyko intensyvios repeticijos. Režisierius teigė dirbęs su jam jau pažįstama kūrybine komanda, todėl filmo kūrimas tapo jaudinančiu nuotykiu.
Režisierė K.Debska teigė, jog kur kas sunkiau kurti ne pirmąjį, o antrąjį filmą, mat pirmasis filmas visad priimamas tolerantiškiau, atleidžiant kai kurias klaidas, o su antruoju filmu tokios prabangos nebegausi.
Konferencijoje dalyvavęs serbų režisierius Nikola Ljuca festivalyje taip pat pristato savo pirmąjį ilgametražį filmą „Drėgmė“. Režisierius teigė, jog pagrindinė kliūtis, kuriant šį filmą, buvo stringančios finansavimo paieškos – trejus metus teko laukti pinigų, paskutiniuosius dvejus vyko intensyvūs kūrybiniai darbai. N.Ljuca teigė susidūręs su dviprasmišku požiūriu – nors filmo idėja buvo sutikta palankiai, netrūko abejojančių, ar šis projektas nėra pernelyg ambicingas jaunam ir nepatyrusiam režisieriui.
Filmo „Mano dukterys karvės“ režisierė Kinga Debska, paklausta, kaip jai pavyko sukurti tokį šviesų ir linksmą filmą, nagrinėjantį tokią sudėtingą temą kaip artimo žmogaus netektis, atsakė, jog ji ir pati yra linksmas žmogus. Tiesa, režisierė paprieštavo prieš tai kalbėjusiems kolegoms ir teigė, jog kur kas sunkiau kurti ne pirmąjį, o antrąjį filmą, mat pirmasis filmas visad priimamas tolerantiškiau, atleidžiant kai kurias klaidas, o su antruoju filmu tokios prabangos nebegausi.
K.Debska džiaugėsi, jog žmonės po filmo seansų išeina su pozityviomis mintimis – toks ir buvo jos tikslas. Režisierė taip pat atkreipė dėmesį, jog „Mano dukterys karvės“ buvo palankiai sutiktos tiek kritikų, tiek žiūrovų, tačiau kol kas filmui sunkiai sekėsi į savo pusę palenkti konkursinių programų žiuri narius.
Aktorius Borisas Isakovičius vaidino jau penkiuose „Kino pavasaryje“ rodytuose filmuose. Šiemet jis pristato Mirjanos Karanović darbą „Gera žmona“, pasakojantį apie iš pažiūros paprastą Serbijos šeimą, kurią supurto žinia apie vyro dalyvavimą karo nusikaltimuose. Anot B.Isakovičiaus, ši tema itin aktuali Serbijoje, todėl šalyje numatyta itin plati filmo sklaida, neaplenksianti net mažiausio kaimo.
Aktorė Michalina Olszanska atskleidė, jog filmuose „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Aš, Olga Hepnarova“ filmavosi praktiškai tuo pačiu metu.
Lenkų aktorė Michalina Olszanska vaidina net dviejuose festivalio filmuose – lenkiškame miuzikle apie undines vampyres „Šokių aikštelės dukterys“ (rež. Agnieszka Smoczyńska) ir tikra istorija paremtoje dramoje apie siaubingą nusikaltimą įvykdžiusią jauną merginą „Aš, Olga Hepnarova“ (rež. Petr Kazda ir Tomáš Weinreb). Tačiau spaudos konferencijoje aktorė juokavo, jog šiedu vaidmenys ne tokie ir skirtingi – abiejuose filmuose jos herojės žudo žmones, abiems joms patinka moterys. Aktorė taip pat atskleidė, jog šiuose filmuose filmavosi praktiškai tuo pačiu metu.
Filmo „Aš, Olga Hepnarova“ režisieriai teigė, jog sunkiausia buvo vienu metu būti ir Olgos pusėje, ir išlaikyti distanciją, pažvelgti į šią istoriją iš šalies.
Konferencijoje taip pat dalyvavę filmo „Aš, Olga Hepnarova“ režisieriai teigė, jog sunkiausia buvo vienu metu būti ir Olgos pusėje, ir išlaikyti distanciją, pažvelgti į šią istoriją iš šalies, todėl šiame filme klausimų neretai daugiau nei atsakymų. Kontroversiškai Čekijoje sutiktas filmas remiasi išlikusia archyvine medžiaga – tiek O.Hepnarovos laiškai, tiek jos teisme pasakyta kalba yra autentiška, tačiau režisieriai, susipažinę su Olgą pažinojusiu asmeniu, leido sau tapyti gilesnį emocinį portretą, neparemtą faktine medžiaga.
Režisierė Ines Tanovič, pristatydama savo filmą „Mūsų kasdienis gyvenimas“, sakė, jog Bosnijoje sukuriama tiek daug filmų apie karą, jog pagaliau gavusi galimybę sukurti ilgametražį filmą, ji pasirinko kalbėti ne apie patį karą, bei apie jo pasekmes, apie kasdienį gyvenimą. Režisierė savo filme kuria savo kartai artimų žmonių portretą – jie jau per seni išvykti iš šalies ar imtis kardinalių pokyčių, tačiau per jauni ir išeiti į pensiją. Gyvendami su tėvais ir niekaip nerasdami darbo jie ima jausti vis gilėjančią frustraciją.
Filmo „Eva Nova“ režisierius Marko Škopas teigė, jog nors jo filmas pasakoja apie alkoholio liūne skendinčią aktorę, jam buvo svarbiausia atskleisti motinos ir sūnaus santykius. Režisierius tikino, jog, veikiausiai, kiekvienoje šalyje yra aktorių, kurie pasiekę viršūnę smunka žemyn, nebūtinai dėl akoholio – ir tai visai nenuostabu, nes ši profesija yra labai sudėtinga. Autorius tikino, jog tikromis istorijomis paremta „Eva Nova“ yra tarsi visų Evų Novų bendras portretas.
Rašymas ir režisavimas man yra viena. Rašydamas aš jau režisuoju, – sakė T.Wasilewskis.
Lenkų režisieriaus Tomaso Wasilewskio filmas „Jungtinės meilės valstijos“ šių metų Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų. „Visuose mano filmuose rasite kai ką bendro – tai vyrų, moterų, žmonių portretai”, – sakė režisierius, pasakodamas, jog su šiuo filmu grįžo į 1990-uosius ir apmąstė, kaip gyveno, su kokiomis problemomis susidūrė jo tėvai po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Paklaustas, koks yra geras scenarijus, T.Wasilewskis teigė, jog rašo tam, kad režisuotų, o apie save niekada negalvoja kaip apie scenaristą. „Rašymas ir režisavimas man yra viena. Rašydamas aš jau režisuoju“, – sakė autorius.
Pristatydamas nacionalinę Rusijos kino premiją „Nika“ ir penkias Rusijos kino premijas „Baltasis dramblys“ laimėjusią dramą „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ režisierius Alexandras Mindadze teigė, jog šis filmas yra šiuolaikinis, tačiau papasakotas istoriniame kontekste, remiantis tikra istorija.
L.Pakalnina papasakojo, kad visai neseniai Teherano filmų festivalis paprašė leisti iškirpti tris trumpas filmo „Aušra“ scenas.
Šiaurės Korėjoje filmuoto filmo „Čia visad šviečia saulė“ operatorė Alexandra Ivanova pasakojo, kad bendros Rusijos ir Šiaurės Korėjos produkcijos filmas nebuvo baigtas taip, kaip planuota, nes nebuvo įgyvendinta dar viena išvyka į Šiaurės Korėją. Operatorė taip pat patvirtino, jog filmo herojai gali būti pavojuje ir turėti nemalonumų su valdžios institucijomis.
Ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ besilankanti latvių kino režisierė Laila Pakalnina šį kartą pristatė naujausią savo darbą „Aušra“, įkvėptą Sergejaus Eizenšteino, Aleksandro Ržeševskio, Vladimiro Putino ir režisierės vaikystės. L.Pakalnina papasakojo, kad visai neseniai Teherano filmų festivalis paprašė leisti iškirpti tris trumpas filmo „Aušra“ scenas. Vienoje matoma kūdikį žindančios moters krūtis, kitoje – vyras ir moteris lipa į lovą, dar kitoje – lipant laiptais matomas nuogas moters kelis. Kad filmas pasiektų savo auditoriją, režisierė leido šias scenas pašalinti.
Festivalyje įvyko ir lietuvių režisieriaus Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ premjera. Konferencijos metu režisierius tikino, jog nors filme netrūksta istorinės praeities elementų, „Karalių pamaina“ pasakoja apie dabartinę visuomenę ir mūsų gyvenimo realijas.
Konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ sudaro dešimt vaidybinių filmų iš Rytų ir Vidurio Europos, atrinktų atsižvelgiant į du kriterijus: originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo paieškas. „Nauja Europa – nauji vardai“ gali būti rodomas debiutinis arba antrasis pilnametražis režisieriaus filmas.
Trečius metus „Kino pavasaryje“ gyvuojanti konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“ pristato dešimt Baltijos jūros regiono kino režisierių darbų, keliančių hipotetinius klausimus apie regiono kino identitetą.
