Sąmoningai neįtraukiau į sąrašą visur linksniuojamų pavadinimų – italų brutalaus kriminalo „Gomora“, „Auksinę palmės šakelę“ nusiraškiusio psichologinio socialinio eksperimento „Tarp sienų“, iš užmaršties prisikėlusio Mickey Rourke'o benefiso „Imtynininke“, vieninteliu seansu demonstruojamo Kim Ki-Duko siurealaus „Sapno“, festivalio atidarymui deleguotos plastiškos komedijos be žodžių „Rumba“, britų chameleono Michaelo Winterbottomo preciziškai surežisuotos vaiduokliškos „Genujos“ ir pirmąją ažiotažo bangą sukėlusios anti-krizinės komedijos „Rugpjūčio šventė“. Šiuos filmus kiekvienas save gerbiantis žiūrovas turėtų aplankyti be papildomų rekomendacijų.
O štai filmai, kurių nedera praleisti:
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Kamino“ |
1. Filmas „Kamino“
Už neįtikėtiną drąsą kvestionuoti katalikų religijos dogmas, daugybę vertingų minčių apmąstymams, netikėtai šokiruojančias siužetines provokacijas, iki paskutinių sekundžių prikaustančią nepriekaištingą režisūrą, beveik negirdėtų aktorių vaidybą (tik vienintelė Manuellą Velles anksčiau teko matyti „Maištingoje Anoje“), magiškai vizualų fantazijų stilių, žiauriai prasmingas 160 minučių, priminimą apie „Jūros gelmėse“ ir „Banginių vadeliotoją“ ir tai, kad filmas apie mirtį išėjo toks pozityvus.
2. Filmas „Pandoros skrynia“
Už nerealią visomis įmanomomis prasmėmis močiutę Tsillą Chelton, stiprų moterišką balsą šiuolaikiniame kine, įtaigią neholivudinę Alzheimerio ligos iliustraciją, protingai išryškintus skirtumus tarp metropolio ir kaimo, jauno ir seno žmogaus, tradicinių vertybių ir modernių atradimų, sparčiai besibraunančio kapitalizmo kritiką, sveiką juodą humorą, nesusikalbančios šeimos ydas išnarstančią dramą, kūrinio nuotaikas taikliai atspindinčią melancholišką muziką ir tai, kad šis kuklus nepretenzingas turkiškas filmas yra 10 kartų geresnis už ankstesnius Nuri Bilge Ceylano nuopelnus pergirtas nuobodžias „Tris beždžiones“.
3. Filmas „Sudie, Solo“
Už nuoširdžią neprofesionalų vaidybą, už profesionaliai surašytus dialogus, giliai sujaudinančią dviejų likimo suvestų vyrų trumpą draugystę, humanišką ir poetišką patepimą, subtilią nelengvos kasdienybės ironiją, pozityvią nuotaiką, nepaisant liūdno finalo nuojautos, plačią senegaliečio aktoriaus Souleymane'o Sy Savane šypseną, stulbinančiai gražius gamtos vaizdus ir mažiausių gyvenimo smulkmenų šlovinimą artėjančios mirties šešėlyje.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Kaip devintam dangui“ |
4. Filmas „Kaip devintam danguj“
Už pribloškiantį intymumą, režisieriaus Andreaso Dreseno drąsą, aistringas ir natūralias brandaus amžiaus senjorų sekso scenas, bebaimių aktorių trijulės vaidybą, gražiai pavaizduotą meilės atradimo džiaugsmą, autentiškas ir lengvai atpažįstamas emocijas, labai teisingą moralą, galingai supurtantį ir širdis sudaužantį finalą.
5. Filmas „Tahoe ežeras“
Už melancholišką nuotaiką, absurdiško humoro situacijas, gausybę šarmingų personažų ir šaunųjį šunėką, jauno režisieriaus Fernando Eimbcke gebėjimą palaipsniui atskleisti siužete užkoduotas paslaptis beveik be jokių dialogų, siestos nuotaikomis atsiduodantį minimalistinį stilių, iš koto verčiantį kung-fu, pozityvius pamąstymus apie mirties prislėgtą šeimą, taikliai perteiktą artimo žmogaus netekusio paauglio vidinį pasaulį.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Užšalusi upė“ |
6. Filmas „Užšalusi upė“
Už vieną iš pačių geriausių 2008 m. moteriškų vaidmenų (Bravo Melissa Leo!), novatorišką žvilgsnį į gerokai atsibodusią nelegalių emigrantų transportavimo problemą, supažindinimą su Mahaukų genties indėnų tradicijomis, didžiausias bėdas išsprendžiantį moterišką solidarumą, dviejų vienišų mamų draugystę iš reikalo užsidirbti juodų pinigų, aukščiausios įtampos trilerį, žiemišku šalčiu dvelkiantį sniego jausmą, įstabius pavojingos kelionės vaizdus (trasa veda per užšalusios Šv. Lauryno upės ledą) ir liūdniausias Šv. Kalėdas.
7. Filmas „Il Divo“
Už originalumo nestokojantį genialųjį italą Paolo Sorrentino, išradingą ir žaismingą biografinės dramos struktūrą, intriguojančiai pristatytą kontroversišką asmenybę – „šventąjį“ Giulio Andreotti, galingą foninės muzikos užtaisą, išmoningą montažą, sarkastišką humorą, neatpažįstamai pasikeitusį aktorių-chameleoną Toni Servillo, groteskišką žinomo žmogaus parodiją, įdomiai išverstą 45 metų Italijos politikos almanachą.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Žvirblių giesmė“ |
8. Filmas „Žvirblių giesmė“
Už juoką pro ašaras, absurdiško humoro pipiriukus, optimistišką neo-realizmą, ilgas sprinto distancijas bėgantį strutį, tiesiog tobulus operatoriaus stebuklus, solidaus amžiaus naujoką Irano kine Rezą Naji (jis pasiglemžė geriausio aktoriaus titulą 2008 m. Berlyne), įtaigiai atskleistą modernaus, nesvetingo, pilko, savanaudiško Teherano veidą, pagrindinį donkihotiškos prigimties herojų, kurį lengva pamilti nuo pat pirmų minučių, metaforomis suformuluojamas viltis ir aistras, o galiausiai už paradoksalų ir simbolišką pavadinimą, nes žvirbliai juk nemoka čiulbėti.
9. Filmas „Vis einu, einu“
Už herojų ištartus daugiaprasmius žodžius, subtilią liūdną ir džiaugsmingą atmosferą, lyriškus pamąstymus apie šeimą, vaikų santykius su tėvais, išėjusiųjų artimųjų prisiminimą, kokybišką, tylų ir maistingą kiną mąstančiam žiūrovui, režisieriaus Hirokazu Kore-eda'os suteiktą galimybę japoniškame kine atpažinti save, savo mamą, tėtę, brolį, tetas, dėdes, draugus ir jų vaikus.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Valsas su Baširu“ |
10. Filmas „Somerstaunas“
Už smagiausią filmą apie nerūpestingą paauglystę ir sudėtingą brendimo laikotarpį, unikalų nespalvotą formatą, virtuoziškus abiejų pagrindinių aktorių pasirodymus, puikiai suveikiančius britų humoro perliukus (jie byra su kiekviena komiko Perry Bensono ištarta fraze).
11. Filmas „Valsas su Baširu“
Už neregėtą animacinės dokumentikos metodą, siurrealių fantazijų piešinius, jaunystės poelgių teisingumu abejojančio režisieriaus atvirumą, progresyviai „vežantį“ techno muzikos foną, pamąstymus apie karo beprasmiškumą, režisieriaus pasiryžimą pripažinti šiurpias jaunystės klaidas.
12. Filmas „Mačan“
Už patį produktyviausią rankinio populiarinimą, egzotišką ekskursiją į Šri Lanką, oficialiai neegzistuojančią imigrantų rinktinę, savaime juokingą vietinių bedarbių naivumą, socialinės problematikos klausimus, šmaikščias anekdotines situacijas, autentiškumo jausmą, nematomus ryšius su „Lūšnynų milijonieriumi“, neįtikinamiausios svajonės troškimą ir rezultatą 70:0. Lietuvos rankinio rinktinės nariams rekomenduotina bent jau iš pagarbos susipažinti su
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Mačan“ |
Šri Lankos nacionaline komanda, su kuria mūsiškiai niekuomet neturės galimybės išbandyti jėgų aikštelėje. Čia jums ne kokie ispanai ar olandai...
Ir dar. Jeigu gerbiate ar jaučiate silpnybę radikaliam, nepatogiam, absurdiškam, juodam, anarchistiniam humorui, tai siūlau nepraleisti Gustave Kerverne'o ir Benoit Delepine komedijos „Luiza Mišelis“. Joje taikliai nušviečiamas liūdnas godžiųjų pasaulio valdytojų (politikų, bankininkų, generalinių direktorių, akcininkų, investuotojų) likimas, kai įsiutinti ekonominės krizės ir plintančios bedarbystės eiliniai piliečiai paima į rankas tikromis kulkomis užtaisytą ginklą. Bus nepadoriai juokinga ir smagu, bet supras ne kiekvienas.
