Tai ypač atviras pasakojimas apie motinos ir dukros ryšį, kurio nenutraukė nei daugybė atskirai praleistų metų, nei motinos tremtis į Sibirą, iš kurio jai pavyko pabėgti. „Istorija – kaip iš filmo“, – sakoma tokiais atvejais, skirtumas tas, kad ši istorija – tikra.
Juostą „Kartą mano mama“ bus galima pamatyti šių metų „Kino pavasaryje“, programoje „Lietuviai svetur“. Vienas iš šios dokumentikos prodiuserių – lietuviškų šaknų turintis Rodas Freedmanas. Įtrauktas filmas į programą „Lietuviai svetur“ dar ir dėl to, kad karą ir tremtį ištvėrusi lenkų istorija labai artima ir mūsų tautai.
Dokumentinio filmo „Igruški“ režisierė, viena geriausiai vertinamų jaunų Lietuvos kino kūrėjų Lina Lužytė filmą „Kartą mano mama“ jau pamatė. Dalinamės jos įspūdžiu:
„Tik prasidėjus pirmiems filmo kadrams imu spėlioti ar jis bus apie alzhaimerį, ar apie antrąjį pasaulinį karą. Apima nuobodulys ir tyliai pradedu piktintis: „Kiek dar filmų galima kurti apie antrąjį pasaulinį karą? Pasigailėkite!“
Ir manęs tuoj pat pasigailima. Filmas įtraukia į neįtikėtiną, graudžią ir tuo pačiu skaidrią Sofijos mamos ir poros milijonų lenkų kelionę iš Stalino aneksuotos Rytinės Lenkijos į Sibiro gulagus, iš jų pėsčiomis į Uzbekistaną, vėliau į Persiją ir galiausiai į Lusaką Afrikoje.
Gyvenime labai mėgstu keliauti, o kine – gal net dar labiau. Filmo autentiškos fotografijos ir nematyta antrojo pasaulinio karo archyvinė medžiaga mėto mane ne tik iš šalies į šalį, bet ir laiku – iš dabarties į praeitį ir pasakoja man nežinomą lenkų belaisvių, vėliau paverstų kariais, o galiausiai užmirštų ar nenorėtų prisiminti, istoriją.
Bet karas – tai tik kontekstas pagrindinei šio filmo istorijai, pasakojančiai apie dukrą bandančią suprasti ir atleisti savo senai mamai, kažkada ją mažą palikusiai vaikų namuose.
Filmo pradžioje sergu už dukrą, kuri yra ir filmo režisierė, ir nekenčiu tos bjaurios mamos. Bet po truputį, kartu su dukra, sužinau sunkią mamos gyvenimo istoriją, po truputį imu suprasti ir pateisinti jos veiksmus, net atleisti. Jaučiuosi lyg pati dalyvaučiau šioje istorijoje – niekas man prikišamai nebaksnoja pirštu ir nesako, ką turiu jausti ar galvoti – tai, manau, ir yra stiprioji filmo pusė.
Viena vertus tai yra labai asmeninis filmas, pasakojantis Sofijos ir jos mamos istoriją, bet tuo pačiu man jis ir universalus – žiūrėdama dažnai atitrūkdavau nuo šių konkrečių moterų, ir mintimis nuklysdavau prie žmonių supančių mane ir mūsų santykių.
Filmą rekomenduočiau tiems, kurie domisi antrojo pasaulinio karo istorijomis ir likimais, taip pat ir tiems, kurie mąsto apie gyvenimą, kelia klausimus ar tikrai, kas vadinama „teisybe“ yra teisybė. O labiausiai galbūt tiems, kurie pyksta ant juos įskaudinusių artimųjų, nes šis filmas kupinas užkrečiančio gėrio, kurio pačioje pabaigoje gal net kiek per daug ir jis tampa sentimentaliu, bet visgi lieka gėriu.“
