„Kino pavasario“ programoje „Festivalių favoritai“ bus rodomas filmas „Laila M.“ (rež. Mijke de Jong). Šią istoriją apie jauno radikalaus žmogaus pastangas atrasti tikrąjį kelią komentuoja profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė.
„Nyderlandų, Belgijos ir Jordano gamybos meninį filmą „Laila M.“ iš pirmo žvilgsnio galima suvokti kaip chrestomatinį kūrinį, kuriame vaizduojama kasdienybė atveria, kaip tampama Alacho kariu, radikaliu kovotoju už islamo religiją. Tačiau filmas pavadintas pagrindinės herojės vardu, o tai reiškia, kad autoriai seka musulmonės tradicinį likimą ir tiria jos egzistencijos galimybes laisvame, demokratiniame pasaulyje, kuriame iš Maroko kilusi moteris, gyvenanti Amsterdame, turi visas galimybes skleistis kaip turininga, stipri ir savarankiška asmenybė.
Filme nėra ryškių smurto vaizdų, sielą draskančių emocinių scenų, tačiau jame pustoniais tapomas labai reikšmingas šiuolaikinis pasaulis, kuris verčia žiūrovą mąstyti ir vertinti tautinių tradicijų, religinio fanatizmo prasmes ir moters musulmonės beteisiškumą bei jos teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Už kasdienių Amsterdamo ir Viduriniųjų Rytų gyvenimo vaizdų slypi labai aktualios šių dienų problemos: pabėgėlių migracijos ir integracijos, religijos pavertimo politika ir karinių konfliktų problemos. Kartu tai ir musulmonės vidinio nerimo gvildenimas, kuri ieško sprendimų: ar būti akla Korano tiesų sekėja, ar priešintis musulmonų pasaulio vyriškajai tvarkai. Ar priešintis gyvenimo nepažinusių jaunų žmonių savižudybėms, kuriuos mirčiai skatina teroristų vadeivos, plaudami smegenis jaunoms merginoms ir vyrukams, įtikinėjimais aukotis didžiajam Alachui, eiti tos tiesos keliu, kuris veda į geresnį, amžinąjį dangiškąjį gyvenimą...
Filme akivaizdžios šeimos, įsikūrusios svetimoje šalyje, problemos bei vaikų ir tėvų konfliktų motyvai, taip pat temos, perteikiančios Nyderlandų vyriausybės ir slaptųjų tarnybų pastangas apsaugoti daugiakultūrę Nyderlandų visuomenę ir Europą nuo terorizmo išpuolių ir religinio fanatizmo įtakos musulmonų bendruomenei. Filme minimi tikri faktai apie Belgijos šiaurės rytų miškuose Ardennes vietovėje įkurtas ekstremistų ir savižudžių rengimo stovyklas, iš kurių jie siunčiami dalyvauti Sirijos kautynėse. Taip pat kuriami tarsi autentiški dokumentiniai kadrai: mirtininkų atsisveikinimai, kurie, islamistų įsitikinimu, turėtų padėti verbuoti naujus žmones aukoti gyvybę Alachui. Taip pat įterpiamos tarsi autentiškos smogikų lytinio smurto scenos, kurios perteikia šiandienę teroristų realybę, kai šie užgrobtose teritorijose lytiniu smurtu įrodo vyro nugalėtojo pranašumą prieš priešą ir moteris.
Asmeninis musulmonės Lailos gyvenimas atveria labai aktualią prieglobsčio prašytojų ir svetimšalių integracijos naujoje visuomenėje temą. Filmo kūrėjai kelia klausimą, ar atvykėlių demonstratyvūs reikalavimai gerbti jų tautinį ir religinį savitumą yra atvykėlius priglaudusios valstybės įstatymų pažeidimai, ar vietinės policijos ir saugumo tarnybų sąmoninga atvykėlių diskriminacija ir smurtas prieš juos? Atsakymas į šį klausimą yra aiškus. Šalies įstatymai įpareigoja atvykėlius gerbti ir vykdyti šalies įstatymus, tuo labiau, kad Nyderlanduose apie 70 procentų gyventojų palankiai žiūri į atvykėlius, kai šalyje yra 52 procentai krikščionių ir tik 5,3 procentai musulmonų, o 40 procentų gyventojų nesilaiko jokios religijos. 1945 m. Nyderlanduose buvo įkurta organizacija „Humanitas“, kurioje iki šiol veikia 18 000 parengtų savanorių ir 300 darbuotojų, kurie kelia sisteminius reikalavimus prieglobstį gavusiems svetimšaliams: išmokti kalbą, įsidarbinti, įgyti sveikatos draudimą, mokytis ir šviesti savo vaikus.
Filmo pasakojime marokietei Lailai buvo sudarytos visos minėtos sąlygos gyventi ir kurti save naujoje šalyje, tačiau filmo herojė pasirinko griežtą islamo tikėjimo moteriai nurodytą kelią, kuris atvedė ją į gyvenimo kryžkelę. Filmo kūrėjai nepateikia žiūrovui aiškaus atsakymo, kokį sprendimą priims pasakojimo herojė. Filmo pabaigoje žiūrovas stebi tik jos subtiliai perteiktus vidinius išgyvenimus, kuriuos galima interpretuoti įvairiai: patirtas nusivylimas religiniu fanatizmu gali atvesti Lailą į vidinę laisvę nuo rasizmo ir aklo tikėjimo įtakos arba gali pastūmėti ją į dar gilesnę moters asmenybės praradimo tamsą.
„Kino pavasario“ filmų lankytojams patariu pažiūrėti šį filmą, nes jame atskleidžiamos amžinos asmenybės, tautinės ir lytinės tapatybės temos, kurios domina kiekvieną mąstantį žmogų.“
