Konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodomas K. Dębskos filmas – debiutas vaidybiniame kine. Apie nesutariančių seserų susitaikymą mirties akivaizdoje – režisierė kalba optimistiškai, kiek ekscentriškai, bet linksmai. „Mano dukterys karvės“ jau pamatė beveik 700 tūkst. žiūrovų daugelyje Europos šalių, JAV bei Brazilijoje, o Gdansko kino festivalyje jis laimėjo publikos simpatijų apdovanojimą.
„Mano dukterys karvės“ pasakoja apie dvi seseris, nuolat tarpusavyje kovojančias, tačiau atsitikus nelaimei šeimoje, susirgus mamai ir tėčiui – suvienijančias jėgas. Marta (vaid. Agata Kulesza) – vietinių muilo operų žvaigždė, kurios autografų prašo net ligoninės slaugės. Tačiau sėkmė slepia sunkias meilės paieškas, vienišos mamos problemas ir nesugebėjimą išreikšti emocijų. Jaunesnioji Kašia (vaid. Gabriela Muskała) – jautri kasdieninių rūpesčių apimta mokytoja – vyrui nesiseka susirasti darbo, sūnus bando maištauti. Nors seserys skirtingos, mamos ir tėčio sveikatos problemos priverčia į tarpusavio santykius pažvelgti kitaip.
„Kino pavasario“ salėje, kurioje neliko nė vienos laisvos vietos, filmo kūrybinė grupė bendravo su žiūrovais.
KLAUSIMAS REŽISIEREI: sutalpinote viename scenarijuje tiek daug: tėvų mirtis, tarpusavio seserų santykius. Ar tikrai kūrėte filmą, remdamasi patirtais išgyvenimais?
K. Dębska: Iš tiesų filmas remiasi gyvenimiška istorija, jame galite pamatyti mano ir mano šeimos gyvenimo požymių. Tačiau nei aš, nei sesuo nebuvome atsidūrusios tokioje situacijoje, kurioje vaizduojamos filmo veikėjos. Turiu pripažinti, kad šis filmas tapo tikra terapija ir mano šeimai. Su seserimi palaidojome abu tėvus ir turėjome išmokti su tuo susitaikyti bei gyventi toliau. Nors visą gyvenimą nemėgome viena kitos ir nuolat pykomės, praėjus trejiems metams po tėvų mirties, taip pat tiek truko viso filmo kūrimas ir filmavimas, su seserimi tapome neišskiriamos.
Puikiai prisimenu vieno psichiatro išvadas apie šį filmą: „Mano dukterys karvės“ yra dvi prieigos prie mirties – arba manija, arba depresija. Taip pat ir su seserimis – viena atstovauja maniakišką santykį su mirtimi, kita depresinį.
KLAUSIMAS REŽISIEREI: filme taip pat vaidino jūsų (rež. Kingos Dębskos) duktė. Jos vaidmuo – vienos iš seserų, kurią vaidino Agata Kulesza, duktė. Ar santykiai tarp jūsų su dukra panašūs į herojų šiame filme?
K. Dębska: Aš nesu šio filmo herojė. Aktorė A. Kulesza įdėjo labai daug pastangų kurdama personažą, kuris į ją visiškai nepanašus. Tai uždaras žmogus, intravertiška asmenybė, nemokanti susidoroti su savo emocijomis. Dėl šios priežasties santykis tarp motinos ir dukros buvo šaltas, joms trūko artimo. Mano ir dukters santykiai visiškai kitokie. Žinoma, aš taip pat nesu tobula mama, mano dukra jums daug geriau papasakotų, kokia aš. Tačiau man buvo labai svarbu, kad mano dukra vaidintų šiame filme dukrą ir anūkę. Be to, jai tai buvo pirmasis vaidmuo.
KLAUSIMAS AKTORIUI: žiūrovai Jus įpratę matyti brutalesniuose filmuose. Kaip Jums sekėsi kurti ligoto, tačiau humoro jausmo nestingančio tėvo vaidmenį?
M. Dziędzielas: Viskas buvo kitaip, tačiau man labai padėjo režisierė. Vaidinau inteligentišką architektą, kuris sunkiai suserga. Tiesa pasakius, man šis filmas ypatingas tuo, kad gavęs visą scenarijų, neturėjau laiko net pagalvoti ar derėtis su prodiuseriu – reikėjo susitikti su psichologais, psichiatrais, kitais specialistai, ir, žinoma, su režisiere. Manau, kad tiek man Kinga padėjo, tiek aš jai. O dukros buvo tikrai karvės – filmuojantis vis girdė mane pienu. Man labai pasisekė, nes turėjau nuostabią ir gražią anūkę ir inteligentišką žentą.
KLAUSIMAS PRODIUSERIUI: ar tiesa, kad iš pradžių pavadinimas turėjo būti kitoks? Kodėl nusprendėte filmą pavadinti „Mano dukterys karvės“?
Zbigniewas Domagalskas: Pavadinimas nuo pat pradžių turėjo būti „Mano dukterys karvės“, tačiau, kuomet baigėme filmuoti ir susitikome su platintojais, pastarieji teigė, kad žmonės neis žiūrėti filmo su tokiu pavadinimu. Platintojai pareikalavo, kad pakeistume pavadinimą, pasiūlė keletą alternatyvų. Buvome priversti rinktis ir nusprendėme filmą pavadinti „Mano seserys“. Tačiau mums tai nepatiko, ilgai diskutavome su rėmėjais, kaip išspręsti šią problemą. Vieną kartą kaip tik atvažiavo vairuotojas, dirbantis su platintojais, pasiimti filmo. Tačiau važiuodamas atgal į biurą, kuris nuo mūsų tebuvo 5 min. atstumu, pamiršo pavadinimą! Tai buvo aiškus ženklas, kad naujasis pavadinimas buvo negeras, jei jį įmanoma taip greitai pamiršti. Tam pritarė ir platintojai, ir rėmėjai sutiko, kad keisti pavadinimo neverta.
Be to, režisierė K. Dębska yra išleidusi knygą „Mano dukterys karvės“.
