Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Kvedaravičius: „Barzakh“ parodytas vienas iš tūkstančio būdų, kaip būti žmogumi

Filmuojant Čečėnijoje režisieriui M.Kvedaravičiui pačiam teko susidurti su vietine teisėsauga, jis prisipažino nesyk jautęs pavojų.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Filmuojant Čečėnijoje režisieriui M.Kvedaravičiui pačiam teko susidurti su vietine teisėsauga, jis prisipažino nesyk jautęs pavojų.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mantas Kvedaravičius – naujas vardas Lietuvos kino pasaulyje, ypač ryškiai sužibėjęs šiųmečiame 61-ajame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Debiutinis dokumentinis lietuvio filmas „Barzakh“ pelnė net du garbingus apdovanojimus – Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri. Pirmieji Lietuvoje jį įvertins tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai.

Pripažinimo sulaukusi M.Kvedaravičiaus juosta gvildena egzistencinius klausimus, kurie atsiveria Čečėnijos širdyje, karo zonoje. 34-erių kino kūrėjas apie Čečėniją galėtų pasakoti valandų valandas. Ten jis gyveno trejus metus, ten matė tokį orumą ir dvasios stiprybę, kokios, anot M.Kvedaravičiaus, normaliomis gyvenimo sąlygomis pamatyti neįmanoma.

– Kodėl filmas vadinasi „Barzakh“?

– Tai arabiškas žodis – teologinė islamo sąvoka, minima Korane, bet išplėtota ir išvystyta sufizmo tikėjime. „Barzakh“ reiškia sielos atsiskyrimą nuo kūno. Sufizmas – pagrindinė Čečėnijos religija. Filmas „Barzakh“ yra apie sapnus ir būsenas, kurios nėra žemiškos, tad šis terminas yra ne tik pavadinimas, bet ir filmo struktūros, dramaturgijos ramstis. Būtent šis terminas padėjo kurti filmą, jis aiškina, apie kokią būseną kalbama.

– Ar tiesa, kad šis filmas išsirutuliojo iš mokslinio darbo?

– Taip, rašiau disertaciją ir knygą apie skausmą, kankinimus, kasdienybę, emocinį poveikį žmogui, politinėms sistemoms. Tai buvo teorinis darbas, o medžiaga surinkta Čečėnijoje. Oksforde esu baigęs bakalaurą, o Kembridže apsigyniau daktaro laipsnį.

– Kas įkvėpė sukurti šį filmą?

– Tai buvo bandymas. Dirbau mokslinį darbą Čečėnijoje. Kažkas man pasakė, kad dingusiųjų žmonių šeimos sapnuoja savo artimuosius viename ar kitame kalėjime, vėliau randa tai patvirtinančius šaltinius, jų sapnai maišosi su realybe. Mintis, kad galima filmuoti sapnus ir per juos kalbėti apie tikrovę, tada kėlė nuostabą. Tuo metu norėjau nufilmuoti sapną, parodyti, kad jame vyksta svarbūs dalykai. Parodyti svarbius dalykus: sapnuojami dingusieji, tikrovė iš dalies atitinka, iš dalies ne, nėra mirties, nėra gyvenimo. Vienintelis klausimas buvo – kaip tai perteikti.

– Kodėl pasirinkote Čečėniją?

– Buvo aišku, jog norint parašyti darbą apie kankinimus, reikia daryti lauko tyrimą – rinkti informaciją iš tiesioginių šaltinių. Gimęs posovietinėje erdvėje mokėjau rusų kalbą, turėjau šiokį tokį supratimą, kaip ten reikia elgtis, todėl pasirinkau būtent šią konflikto zoną.

Manau, kad pamatę filmą daugelis žiūrovų supras savo gyvenimo reikšmingumą, supras, kaip svarbu gyventi pilnai, beveik šia diena, džiaugtis tuo, kas yra duota.– Kaip gavote sutikimą filmuoti tam tikrus žmones, tam tikras vietas, pavyzdžiui, kankinimo kameras?

– Prieš pradedant filmuoti, susitinkant pirmą, antrą, trečią kartą nesinešdavome filmavimo kameros, tušinuko, diktofono. Atsisėsdavome pasikalbėti, norėjau pajusti žmogų. Su dauguma tų žmonių pradėjau bendrauti ir nenustojau. Ryšys tęsėsi, grįždavome, eidavome į svečius, kartu spręsdavome problemas, susidarė bendro gyvenimo pojūtis. Tai, kad gyvenau su jais, naktį atsidaręs langą, žinodamas, kad į namą gali užeiti „valymo operacija“, kūrė bendrumo jausmą. Ant kortos buvo pastatytas ir mano, ir jų gyvenimas. Dalijomės ta pačia erdve, tuo pačiu siaubu, tais pačiais lūkesčiais.

– Kodėl Čečėnijoje vyksta „valymai“?

– Net ten egzistuoja vadinamasis pogrindis, Rusija vykdo „antiterorizmo“ politiką, jai reikia nuolat palaikyti baimę, kartu kuriamas ir pats „terorizmas“. Rusijos politinė, teisinė sistema suformuota taip, kad vienas vidaus politikos uždavinių – kova su terorizmu. Jei neliktų teroristų, nebūtų ką veikti.

– O  tikrų teroristų Čečėnijoje yra?

– Yra pogrindis, yra sukilėliai, dažnai jauni žmonės, kuriems neliko nieko kito, tik eiti į mišką. Kitos galimybės – būti vietoje nukankintiems arba važiuoti į Vakarus. Jų gretose gyvuoja nepriklausomybės idėja, tačiau galimas islamo respublikos sukūrimas tėra ideologijos dalykas. Žmonės iš pogrindžio ieško orumo, būdų, kaip gyventi, kai tave gali bet kada paimti ir pan. Dauguma iš sukilėlių slapstosi, nes nenori vėl patekti į kalėjimus.

– Kaip patekote į filme rodomą kalėjimą?

–  Jis veikė iki 2006-ųjų, vėliau išsikėlė į kitą vietą ir buvo apleistas. Uždarytas kalėjimas dvi dienas buvo nekontroliuojamas, per tą laiką kažkas pabėgo, užėjo žmogaus teisių gynimo organizacijos, policija. Mes tiesiog spėjome laiku, po poros dienų jį nuvertė. Ironiška, kad Čečėnijoje egzistuoja teisinė sistema, kad ir fiktyvi. Pavyzdžiui, policijos pastate, kur sėdi tyrėjas, prokuroras, operatyvinis darbuotojas, vienas gali kankinti, kitas gali priimti kankinio parodymus prieš jo kankintoją.

– Ar tiesa, kad jums irgi teko susidurti su Čečėnijos teisėsauga?

– Filmavau be oficialaus leidimo, slaptai. Bet koks filmavimas vadinamojoje „kontrateroristinėje“ zonoje buvo uždraustas. Ten apskritai sunku patekti, ką jau kalbėti apie patekimą su kamera. Mane įveždavo slapta. Pirmasis suėmimas man grėsė rimtomis pasekmėmis, bet turėjau draugų, kurie mane ištraukė. Buvau tardomas. Žinojau, kad toje areštinėje buvo kankinami žmonės. Po suėmimo jaučiau tikrą baimę ir pavojų, bet  kai įsikišo draugai žinojau, tikėjau, kad viskas bus gerai. Buvau suimtas neilgai, apie porą dienų.

–  Kokiam žiūrovui skirtas filmas „Barzakh“?

–  Tai nėra lengvas filmas, bet tai nėra ir filmas, po kurio žiūrovas pasijustų blogai. Manau,  kad pamatę filmą daugelis žiūrovų supras savo gyvenimo reikšmingumą, supras, kaip svarbu gyventi pilnai, beveik šia diena, džiaugtis tuo, kas yra duota. Gyvenimo prasmės pojūtis po šio filmo turėtų sustiprėti. Turime sąlygas daryti tai, ko mes geidžiame, būti jautrūs artimam žmogui, aplinkai, būtų puiku, jei žiūrovas gautų tokių emocijų. Mano filme parodytas vienas iš tūkstančio būdų, kaip būti žmogumi. Rodoma, kokia gali būti meilė, koks gali būti žmogaus orumas, kokia gali būti gyvenimo prasmė. Tai nėra tiesioginio efekto filmas. Jo poveikis gali ateiti po kurio laiko, kai filmas „nusistovės“.

– „Barzakh“ bus rodomas „Kino pavasaryje“, ar jau svarstėte, kokius festivalio filmus pats žiūrėsite?

– Yra tokia nauja prancūzų komedija „Top Floor Left Wing“. Norėčiau pamatyti ką nors panašaus, nors nesu komedijų gerbėjas. Net nesu Aki Kaurismaki komedijų gerbėjas. Bet šiek tiek ironijos ir saviironijos kine, ypač kuriant meninius filmus ir juos žiūrint, yra labai gerai. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad mano filmų pasirinkimas priklausys nuo emocinės būklės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min