Tarp „Omnitel“ pristatomos programos filmų išvysime net keturis „Oskarus“ šiemet laimėjusią meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzálezo Iñárritu juodąją komediją „Žmogus–paukštis“ („Birdman“), ilgiausią festivalio filmą, net 5,5 valandos trunkantį, Lokarno festivalyje „Auksiniu leopardu“ įvertintą filipiniečių režisieriaus Lavo Diazo šedevrą „Iš to, kas yra prieš“ („From What Is Before“), devynių garsių režisierių kurtą kompiliaciją apie tikėjimą „Pokalbiai su Dievais“ („Words with Gods“), 2015 m. Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanotą iraniečių režisieriaus Jafaro Panahio dokumentinį filmą „Taksi“ („Taxi“) ir daugelį kitų.
„Ši, savo geografine aprėptimi puiki programa – labai geras derinys tarp autorinio ir komercinio kino. Juk ir vienur, ir kitur randame gerų meistrų...“, – įspūdžiais apie programą „Meistrai“ dalijasi rašytojas ir žurnalistas Rytis Zemkauskas.
Meilės laiškai legendiniams kino režisieriams
Kino režisieriai Peteris Greenaway‘us ir Abelis Ferrara naujausius savo filmus paskyrė legendiniams režisieriams. P. Greenaway‘us – sovietų kino genijui Sergėjui Eizenšteinui („Šarvuotis Potiomkinas“, „Ivanas Rūstusis“), o Ferrara – vienam kontroversiškiausių italų kino kūrėjui ir poetui Pierui Paolui Pazolini („Teorema“, „Dekameronas: skaistuolių teritorija“). Intriguojantys vaidybiniai filmai fiksuoja trumpus, bet itin svarbius režisierių gyvenimo epizodus.
Filmas „Eizenšteinas Guanachuate“ („Eisenstein In Guanajuato“), pagyvintas archyvinėmis nuotraukomis, animuotais Eizenšteino piešiniais, jo kino šedevrų ištraukomis, interpretuoja režisieriaus kelionę į Meksiką. Čia Holivudo studijos kvietimu Eizenšteinas atvyko režisuoti filmo apie revoliuciją „Tegyvuoja Meksika!“, kurio nepavyko užbaigti. Prie Greenaway’aus filmo gamybos planavo prisidėti ir Rusijos valstybinis kino fondas, tačiau jo ekspertai, susipažinę su scenarijumi, kuris kartu pasakoja ir apie kūrybingo kino genijaus susidūrimą su savo aistromis, savo kūno pažinimu ir meile vyrui, nutraukė ketinimus dalyvauti. Būtent šis meksikietiškas Eizenšteino gyvenimo epizodas kitu kampu rodomas konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ filme – Aleksejaus Fedorčenko juostoje „Revoliucijos angelai“. O konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ dokumentikoje „Pabėgimas iš Rygos“ akcentuojama Eizenšteino ir Charlio Chaplino draugystė, ir priviliojusi jį į Meksiką.
Juostoje „Pazolinis“ („Pasolini“) nuostabus aktorius Willemas Dafoe įkūnija režisierių jo paskutinėmis gyvenimo valandomis belaukiant reakcijos į paskutinį filmą „Salo, arba 120 Sodomos dienų“. 1975 metais neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas skandalingas režisierius yra laikomas kultine Italijos kultūros figūra, o jo mintys apie žmogaus moralines vertybes, gyvenimo orientyrus filme perteiktos pasitelkiant originalius interviu yra be galo svarbios ir šiandien.
Dar vienas „meilės laiškas“, tik šį kartą ne režisieriui, o garsiam ekscentriškam anglų dailininkui Josephui Mallordui Williamui Terneriui (1775–1851). Keturiems „Oskarams“ nominuotą biografinę dramą „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“) režisavo giminystės ryšių su Lietuva turintis britas Mike'as Leigh, kuris nuo pat savo karjeros pradžios svajojo sukurti filmą apie šį menininką. Jį suvaidinęs Timothy Spallas pripažintas geriausiu aktoriumi Kanų festivalyje ir Europos kino akademijos apdovanojimuose.
Filmo centre – žmogžudystė
„Kino pavasario“ žiūrovų mėgiamas Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-dukas sugrįžta su keršto trileriu „Vienas prieš vieną“ („One On One“). Dėl neaiškių priežasčių pagrobiama ir nužudoma mokinė. Sekant nužudymo pėdsakais, atrandama slapta linčiuotojų grupė pasivadinusi „Šešėliai“, siekianti atkeršyti kuo daugiau žmonių atsakingų už šį nusikaltimą. Per dvi savaites nufilmuotame trileryje, kuriame gausu žiaurių scenų, pro akis neprasprūs socialinis šiuolaikinės Pietų Korėjos komentaras ir beatodairiško sėkmės troškimo kritika.
Berlynų, Kanų, Lokarno festivalių pagrindiniuose konkursuose su ankstesniais filmais dalyvavęs režisierius Raoulis Peckas nukelia į gimtąjį Haitį, kuris bando atsigauti po 2010 metų žemės drebėjimo, nusinešusio ketvirtį milijono gyvybių ir palikusį daugiau nei milijoną gyventojų be pastogės. R. Peckas dvejus metus kūrė dokumentiką apie nelaimės padarinius, o vėliau pakvietė talentingą Haičio rašytoją Lyonelį Trouillotą parašyti scenarijų dramai „Žmogžudystė Pakote“ („Murder ir Pacot“). Vidutinio amžiaus pasiturinti pora, norėdama išgyventi po žemės drebėjimo, dalį savo apgriuvusios vilos išnuomoja užsieniečiui humanitarinės pagalbos darbuotojui Aleksui, kuris joje apsigyvena su vietine mergina Andremisa. 2014 m. Toronto kino festivalyje ir Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“ rodytas filmas pasakoja apie galią, slaptus susitarimus, taip pat kelia klausimus apie atsakomybę, pilietybę ir teisingumą.
Garsūs režisieriai sugrįžta prie dokumentinio kino žanro
Austrų režisierius Ulrichas Seidlis, prieš dvejus metus festivalyje pristatęs „nepatogią“
filmų trilogiją „Rojus: meilė, tikėjimas, viltis“, šį kartą leidžiasi laiptais į savo paslaptingųjų tautiečių rūsius, norėdamas pamatyti, ką jie ten veikia. Sakoma, kad statistinis austras rūsyje praleidžia daugiau laiko nei savo bute. Filmo „Rūsyje“ („In The Basement“) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, o prie dokumentinio kino žanro sugrįžęs U. Seidlis fiksuoja slaptas žmonių manijas ir austriškos sielos užkaborius.
Talentingam iraniečių režisieriui Jarafui Panahui yra oficialiai uždrausta kurti filmus ir išvažiuoti iš šalies (jo pasas atimtas), tačiau jis sumaniai suranda kaip apeiti šį draudimą ir nufilmuoja „Taksi“ („Taxi“). „Kinas yra mano saviraiškos forma ir gyvenimo prasmė. Niekas negali tam sutrukdyti. Kuriu filmus net pačiomis nedėkingiausiomis aplinkybėmis, kad galėčiau jaustis gyvas“, – sako išradingasis kino kūrėjas. Jis sėda už taksi automobilio vairo ir Teherano gatvėmis vežioja spalvingos reputacijos miesto gyventojus, kalbėdamasis su jais apie Iraną. J. Panahis vis dar čia, vis dar komentuoja Irano valdžią ir politiką, vis dar filmuoja. Filmas „Taksi“ Berlyno kino festivalyje režisieriui pelnė „Auksinio lokio“ apdovanojimą, kurį už jį atsiėmė dukterėčia (viena iš „Taksi“ keleivių).
Menininko šlovė ir meilės paieška
Juodoji komedija „Žmogus-paukštis“ („Birdman“) ir tragikomedija „Septintas veiksmas“ („The Humbling“) nagrinėja panašias temas – abiejų filmų pagrindiniai herojai pagyvenę buvę garsūs aktoriai, dar nenorintys nulipti nuo scenos ir trokštantys pripažinimo. Jie ilgisi šlovės ir nebeatskiria realybės nuo vaidinimo.
Meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzálezo Iñárritu („21 gramas“, „Babelis“) filme kadaise šlovingas Holivudo aktorius Riganas Tomsonas išgarsėjo superherojaus. Šiuo metu jis bando susigrąžinti šlovę režisuodamas Brodvėjaus spektaklį apie meilę, kuriame ir pats atlieka pagrindinį vaidmenį. Keturis „Oskarus“ laimėjusioje juostoje pamatysime nuostabią aktorių vaidybą, visus pakerėsiančią, genialaus lietuviškų šaknų turinčio operatoriaus Emmanuelio Lubezki kameros magiją, kuri sukuria iliuziją, kad viskas čia nufilmuota vienu kadru. „Oskarui“ už šį vaidmenį nominuotas aktorius Michaelas Keatonas per savo karjerą ir pats buvo užsivilkęs Žmogaus-šikšnosparnio (Batmano) kostiumą.
Pagyvenęs teatro ir kino aktorius Saimonas Eksleras, kurį fenomenaliai vaidina garsusis Alas Pacino („Moters kvapas“, trilogija „Krikštatėvis“), Brodvėjaus spektaklio metu pamiršta žodžius ir ištiktas krizės bando hemingvėjiškai nusižudyti. Legendinio kino meistro Barry Levinsono („Lietaus žmogus“) filmas „Septintas veiksmas“ („The Humbling“) sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Philipo Rotho romaną „Nusižeminimas“. Negalėdamas susitaikyti, jog jo aktoriniai gebėjimai nebėra tokie, kokie buvo anksčiau, veteranas nusprendžia nebegrįžti į sceną ir netikėtai sutinka naują meilę, kuri grąžina jam norą gyventi. Filmo pavadinimas parinktas neatsitiktinai: septintas veiksmas pagal Viljamą Šekspyrą, yra paskutinysis žmogaus gyvenimo tarpsnis.
Daugiau apie programos „Meistrai“ filmus – R. Zemkauskas.
Daugiau informacijos apie programos „Meistrai“ filmus rasite – čia.
