„Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ dalyvaujančią vengrų juodąją komediją „Žudikai ant ratų“ (ang. „Kills on Wheels“, rež. Attila Till), leidžiančią iš arčiau susipažinti su visuomenės paribiuose gyvenančiais neįgaliais žmonėmis, komentuoja fotožurnalistė, Lietuvos parolimpiečiams skirto multimedijų projekto „Galia nugalėti“ idėjos autorė Berta Tilmantaitė.
„Retai žiūriu kokį filmą antrą kartą. Šitą pažiūrėčiau. Ypač tada, kai nuo nuovargio apsunkusiu kūnu norisi tik griūti į lovą ar kino teatro krėslą ir nejudant spoksoti į ekraną.
Gabriel García Márquez savo istorijų toną pasiskolino iš močiutės, kuri apie neįtikėtinus ir fantastinius dalykus pasakojo taip, lyg tai būtų visiškai natūralu. Panašiu tonu kalba ir filmo „Žudikai ant ratų“ scenarijaus autorius bei režisierius Attila Till. Tik čia veiksmas vyksta ne tingiame Kolumbijos kaime, o Vengrijoje, nepatogiame urbanistiniame fone, bet taip pat natūraliai, be aiškios ribos tarp realybės ir išsigalvojimų.
Iš filmo pavadinimo jame tikėjausi išvysti tokius agresyvius ir sudėtingus bičus kaip dokumentinėje juostoje „Murderball“. Bet čia, nors ir draskomi viduje, išorėje veikėjai išlieka ramūs. Tik kartais pratrūksta, netelpa ir, pavyzdžiui, nori bėgti, bet gali tik iš visų jėgų sukti vežimėlio ratus kol... privažiuoja laiptus. Tuomet vėl prisieina sustoti, nurimti arba – ridentis veidu žemyn ir apsiraminti nusiridenus. Ir nežinosi, juoktis ar susigūžti, tai susigūši bekrizendamas.
Praėjusią vasarą su Nanook komanda kurdami dokumentinį multimedijos pasakojimą „Galia nugalėti“ apie Lietuvos parolimpiečius, aiškiai žinojom, jog labai svarbu šia tema kalbėti be gailesčio ir neheroizuojant. Žodis „neįgalus“ irgi pasirodė visiškai netinkantis, netalpinantis esmės. „Žudikai ant ratų“ režisierius A. Till taip pat, atrodo, atsisako sąvokos „neįgalus“ ir vietoj jos renkasi vis labiau populiarėjantį „kitaip įgalus“ („differently abled“) apibrėžimą. Šitaip parodydamas, kad, nors ir susiduria su sunkumais, judesio sutrikimų turintys žmonės, juos gali įveikti savaip. Negana to, dar ir ciniškai išnaudoja tai, jog sveikieji dažnai nuvertina neįgaliuosius – vežimėlis tampa priedanga. Negi kas įtars, kad silpnas, bejėgis vyrutis vežimėlyje gali turėti pistoletą ir net iš jo išauti? Negi drįsi prieš neįgalųjį pakelti ranką?
Po juostų, kuriose azijiečius vaidina baltieji, o neįgaliuosius – sveikieji, „Žudikai ant ratų“ atgaivina tikrumu. Filmus, kuriuose vaidmenį atlieka bent vienas tikrą negalią turintis žmogus, turbūt būtų nesunku suskaičiuoti, o čia bemaž visi pagrindiniai bei antraplaniai veikėjai – ne šiaip aktoriai, o realūs, su skirtingomis negaliomis ir galiomis susidūrę žmonės. Vieną pagrindinių veikėjų įkūnijusį Zoltán Fenyvesi filmo kūrėjai atrado Instagram socialiniame tinkle, kur jo slapyvardis – tiesiog „wheelchairguy“ („vaikinas su vežimėliu“).
Režisierius A. Till savanoriavo su (ne)galią turinčiais žmonėmis – būtent tai jį ir įkvėpė parašyti scenarijų. Ir būtent dėl to jis yra tikras, romantizavimu ar tragizmu realybės neiškraipantis kūrinys.
„Išmokau kvėpuoti tyliai,“ – sako veikėjas, gyvenantis su cerebriniu paralyžiumi, ir sulaikai kvapą, sudiegia suvokus, kad net kvėpavimas gali būti iššūkis. O kur dar tėvo atstūmimas, gyvenimo prasmės ieškojimas gyvenant su (ne)galia, baimė būti nereikalingu, gėda atrodyti bejėgiu, meilė, pavydas, praradimas, nesusitaikymas ir t.t. Nors perkrautas keliomis sudėtingomis temomis, kurių užtektų krūvai atskirų filmų, „Žudikai ant ratų“ išlaiko lengvumo pojūtį. Nors kabina giliai ir skaudžiai, jis – pernelyg neapsunkina, dargi prajuokina.
Tai – veiksmo komedija, tik vietoj iki sekundės dalių apskaičiuotų ir surežisuotų muštynių bei šaudynių scenų – čia negrabūs pasistumdymai vežimėliuose; taiklūs šūviai, bet sunkus ir nerangus pabėgimas, kurį apsunkina įkalnė. Vietoj paviršutiniškų lėkštoms komedijoms būdingų juokelių – čia juodas, grubus humoras, ne tik leidžiantis pasijuokti iš sudėtingų situacijų, bet ir kviečiantis pažinti žmonių su (ne)galia buitį, gal net padiskutuoti apie visuomenės požiūri į juos bei integraciją.
Balansuodamas tarp komedijos ir veiksmo filmo, juoko pro ar iki ašarų, tarp realybės ir fantazijos, veriančio skausmo ir jo ignoravimo, šaltakraujo žudiko kasdienybės ir žaismingų komiksų spalvų, savigailos ir cinizmo, meilės ir pavydo, netikėjimo ir susitaikymo, santykių svarbos bei abejingumo ir daugelio kitų kraštutinumų, „Žudikai ant ratų“ – tai pasakojimas apie jaunuolius, pasiryžusius bet kam, kad tik nepaskęstų beprasmybėje ir nuobodulyje. Apie nuo visko pavargusius ir viskam abejingus vaikius, virstančius dar abejingesniais gangsteriais, besivadovaujančiais principu „viskas arba nieko“ – kai ir taip beveik nieko, ką beprarasi?
O gal iš tikrųjų tai – tik apie žmones, kurie turėdami skirtingas galias ir negalias, bando atrasti save ir savo vietą jiems nepritaikytame ir nepatogiame pasaulyje? Kaip ir visi mes.
Bonusas – kinematografija, natūraliai perteikianti žmogaus, besinaudojančio vežimėliu perspektyvą, ir garso takelis.
„Koks košmaras, jei atsibundu ir suvokiu, kad galiu vaikščioti. Neįsivaizduoju, kur eičiau pirmiausia,“ – galvoja vienas iš filmo veikėjų prieš operaciją. O jei atsibustumėt ir suvoktumėt, kad negalit vaikščioti, kur, įsėdę į vežimėlį, pirmiausia važiuotumėt jūs?”
