Meistrišką pagrindinės aktorės Marios Dragus vaidybą, filme atkurtą laikotarpio dvasią ir manieras įvertino ir LMTA pianistė Dainora Laukžemytė, įvairių muzikinių renginių ir projektų dalyvė, kaip ir filmo herojė, turinti regėjimo sutrikimą. Dainora nuo vaikystėje patirtos traumos mato kur kas blogiau nei „sveikieji“, tačiau šis sutrikimas jauną merginą išmokė išradingumo: skaitydama ji naudoja didinamąjį stiklą, groti fortepijonu mokosi ne iš natų, bet atmintinai. Dainora tokia išradinga, kad beveik nejaučia diskomforto dėl nepakankamo regėjimo, o aplinkiniai neretai to net ir nepastebi. Mergina pripažįsta, kad nelaiko savęs išskirtine pianiste ir nemano, jog silpnas regėjimas turi įtakos jos profesionalumui. Dalinamės Dainoros įspūdžiais apie filmą.
„Madmuazelė Paradis“ – tai filmas, nukeliantis žiūrovus į XVIII a. Vieną, kur neregė mergina aukštuomenės ponus ir damas žavi muzikiniu talentu. Ji išties labai neblogai skambina fortepijonu, tačiau nenuostabu, kad tėvai stengiasi rasti būdų, kaip išgydyti jos aklumą. Taip panelė Paradis patenka į alternatyvios medicinos daktaro namus, kur lieka gydymui. Po kelių sėkmingų seansų mergina išties pradeda matyti – prastai, bet visgi mato. Ji ima iš naujo atrasti pasaulį: „Jau mačiau tiek daug medžių ir dar nė vieno vienodo“, – žavisi jaunoji panelė. Deja, su atgaunama rega atsiranda nepasitikėjimas, neužtikrintumas, kišantys koją jos puikiam skambinimui. Galiausiai tenka rinktis, ar matyti šviesą akimis, ar ir toliau jos ieškoti taip mėgstamoje muzikoje. Čia lemiamą sprendimą priima tėvai, nusprendę, kad garbė ir prestižas svarbiau už patogų gyvenimą. Taip panelė Paradis vėl pasineria į savo „tamsią“ šviesą.
Režisierė Barbara Albert žengė drąsų žingsnį ir filmo juostai pasirinko labai sudėtingą kūrinį ne tiek dėl siužeto, kiek dėl laikotarpio, kuris šių dienų žmogui atrodo jau toks svetimas ir nesuprantamas. Tačiau dar didesnį įspūdį palieka puikiai Marios Dragus įkūnytas panelės Paradis personažas. Aktorė išties meistriškai perteikia aklo žmogaus laikyseną, manieras ir elgseną. Kartais net kyla klausimas, ar pati aktorė nėra neregė.
Filmą verta pamatyti jau vien dėl puikiai perteiktos to laikotarpio dvasios – interjeras, apranga, bendravimo manieros ar kasdieniai įpročiai – viskas mums jau taip svetima, tačiau problemos, kamuojančios žmones, išlieka tokios pat, tik jų suvokimas ir sprendimas kitoks. Šis filmas sudomins kiekvieną, kurio širdį kamuoja vidiniai prieštaravimai ar egzistenciniai klausimai. Kas žmogui suteiks daugiau laimės – neatrasti pojūčiai ir nematyti reginiai ar širdį glostantis pomėgis, veikla, kurią darydamas jautiesi tarsi danguje? Ką pasirinktumėte jūs?“
