Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichiatras Dainius Pūras – apie filmą „Pomirtinis gyvenimas“ ir vaikų auklėjimą

Filmo „Pomirtinis gyvenimas “ kadras
Kino pavasario nuotr. / Filmo „Pomirtinis gyvenimas “ kadras
Šaltinis: 15min
0
A A

Tėvų ir vaikų santykiai – amžina tema kine. Jauna vengrų režisierė Viraga Zomboracza jos ėmėsi juodojo humoro komedijoje „Pomirtinis gyvenimas“ („Afterlife“) pasakojančioje apie vaikiną, kurį persekioja mirusio tėvo dvasia.

„Pomirtinis gyvenimas“ bus rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, skirtoje debiutuojantiems Rytų ir Centrinės Europos režisieriams.

Filmo istorija sukasi apie savęs ieškantį liesą vaikiną, kurį tėvas nori žūtbūt paversti „tikru vyru“. Tėvo ir sūnaus santykiai perteikiami šmaikščiai, dažnai – per juodo humoro prizmę. Tačiau realiame gyvenime situacijos kartais būna daug liūdnesnės.

VIDEO: Filmo „Pomirtinis gyvenimas“ anonsas

Tai puikiai žino vaikų ir paauglių psichiatras, docentas Dainius Pūras, vienas didžiausių autoritetų šioje srityje Lietuvoje. „Kino pavasario“ organizatoriai susisiekė su juo ir paprašė iš anksto pasidalinti nuomone apie filmą „Pomirtinis gyvenimas“. 15min.lt publikuoja išsamias D. Pūro mintis:

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dainius Pūras
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dainius Pūras

„Tai nėra filmas, kurį stipriai rekomendavęs visiems žiūrėti susilauktum daugybės padėkų. Kitaip sakant, tai nėra filmas masiniam žiūrovui. Labai keistas juodojo humoro, socialistinio realizmo ir dar turbūt kelių meno pakraipų derinys gali ir erzinti, ir patikti. Tai yra skonio reikalas.

Esu psichikos sveikatos specialistas ir domiuosi žmonių bei santykių tarp žmonių psichologija ir psichopatologija. Nebūtinai reikia į filmus ar knygas ar kitus meno kūrinius žvelgti kaip į edukacinius ir nuolat galvoti – o kokias gi pamokas galime išmokti pažiūrėję šį ar kitą filmą? Visi gilesni meno kūriniai – o „Pomirtinis gyvenimas“ yra toks – ne tik nepretenduoja į pamokslavimą, bet ir nesiūlo vienareikšmių receptų. Bet gebančiam reflektuoti žiūrovui, „Pomirtinis gyvenimas“ turėtų palikti stiprų įspūdį ir galbūt paliesti pamirštus jo ar jos vaikystės ir jaunystės epizodus, kurie mums patiems nesuvokiant yra tapę svarbia mūsų dabarties dalimi.

Todėl mirusio tėvo šmėkla, persekiojanti filmo herojų, nėra vien tik juodojo humoro ar absurdo kino elementas. Visi mes kasdien viduje nešiojamės motinos, tėvo, o ir kitų artimųjų sąmoningai ar nesąmoningai skiepytus santykius bei vertybes. Dažniausiai to ryšio nesuvokdami, įdiegtą programą paklusniai vykdome arba jai audringai priešinamės, o dažniausiai darome viena ir kita.

Taip jau sutapo, kad man rašant apie šį filmą Lietuvoje kilo dar viena moralinės panikos banga, susijusi su norvegų požiūriu į tėvų ir vaikų santykius bei vaikų teises. Laimei, iš tos bangos kilo prasmingesnė diskusija visuomenėje apie tai, kaip pačioje Lietuvoje sekasi bendrauti tėvams ir vaikams. Šia prasme filmas „Pomirtinis gyvenimas“ vertas dėmesio dar ir todėl, kad veiksmas vyksta pokomunistinės Vengrijos miestelyje, o valdingo tėvo auklėjimo būdai atkakliai siekiant sūnų paversti „tikru vyru“ daug kuo primena šių laikų Lietuvą.

Filmas „Pomirtinis gyvenimas“ vertas dėmesio dar ir todėl, kad veiksmas vyksta pokomunistinės Vengrijos miestelyje, o valdingo tėvo auklėjimo būdai atkakliai siekiant sūnų paversti „tikru vyru“ daug kuo primena šių laikų Lietuvą.

Ne paslaptis, kad požiūriui į vaiko, kaip laisvos ir atsakingos asmenybės ugdymą be smurto priešinasi ir dogmatiški religijos tiesų interpretatoriai, ir komunizmo idėjų pasekėjai, tvirtindami kad vaikas turi besąlygiškai paklusti tai tėvams, tai valstybei. Taigi neatsitiktinai verda aistros tarp labai skirtingų požiūrių į rimtą klausimą – kokiomis vertybėmis turėtų remtis santykiai tarp žmonių ir tame tarpe santykiai tarp vaikų ir tėvų.

Sutinku, kad tėvai turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Bet čia siūlyčiau sutarti dėl dviejų labai svarbių sąlygų ar išlygų. Pirma, tas auklėjimas negali virsti smurtu, taikomu prieš vaiką. Didžiausia klaida būtų dozuoti smurtą. Bet koks smurtas yra visiškai nepriimtinas kaip auklėjimo būdas. Antra, vaikas virsdamas paaugliu ir juo labiau jaunuoliu yra laisvas pasirinkti savo įsitikinimus, kurie nebūtinai sutampa su tėvų skiepytomis ar demonstruotomis vertybėmis.

Kol nemaža dalis žmonių bus įsitikinusi, kad vaikas yra tėvų nuosavybė ir kad su jais galima daryti ką tik tėvai nori ir dar visa tai vadinti auklėjimu, tol mes maudysimės kruvinoje smurto ir savižudybių jūroje. Nežinau ar tai padėtų, bet vis tik šiai įtakingai „geromis šeimomis“ prisistatančiai ir reikalaujančiai nesikišti į šeimos reikalus piliečių grupei būtų prasminga rekomenduoti „Pomirtinį gyvenimą“ ir dar daug kitų pavyzdžių iš meno pasaulio, o dar daugiau – iš realiojo pasaulio. Kad pažiūrėję tokius filmus, vis tik pabandytume visi susivokti, kad vaikas nėra daiktas, kad jis nėra kieno nors nuosavybė ir kad meilė vaikui turi būti besąlyginė.

O jei mes jį auginame mylėdami tik už tai, kad jis būtų toks, kokio jo reikia mums, tai čia ir prasideda korupcinių santykių kultūra, pavirstanti skaudinimu, žeminimu, dvasiniu prievartavimu ir pasibaigianti iš to sekančia priklausomybių ir suluošintų likimų epidemija.

Filme yra artimų mūsų kultūrai epizodų apie tai, kokia neturėtų būti pagalba tokių santykių sutrikdytiems žmonėms. Tėvo auklėjimo „su geriausiais ketinimais“ ypatumai ilgainiui sukelia jaunuolio protestą, o čia jau įsijungia psichiatrijos mašina, stropiai tarnaujanti totalitarizmo įskiepytam principui „sunaikinsime bet kokia kaina kitoniškumą kaip patologiją“.

Reikia tiek nedaug, kad tokie santykiai tarp tėvų ir vaikų, kuriuose nebelieka vietos smurtui ir žeminimui, kuo dažniau vyrautų tikrovėje, o ne bendraujant su anapilin išėjusių artimųjų šmėklomis.

Nesvarbu, kad tam vaikui jau per 20 metų – grubiai kontroliuoti jo gyvenimą ir visus jo poelgius nurašyti į proto ligos pasireiškimus dabar jau galima ne tik todėl, kad „jis yra mano vaikas, ir ką noriu tą darau“, bet jau ir pasitelkiant prasčiausias paternalistinės medicinos tradicijas. Tarp stipriausių filmo epizodų man pasirodė tie, kuomet tėvas valdingai ir žeminančiai užkerta bet kokią jaunuolio saviraišką, kai netgi prie pietų stalo jam atimama teisė pasirinkti. Štai šiuose epizoduose jau nedviprasmiškai stebime naikinančią psichologinio smurtavimo ir asmenybės išprievartavimo jėgą bei kokias tragiškas pasekmes sukelia tokio „auklėjimo“ tradicija.

Viskas keičiasi tėvui netikėtai mirus. Iš pradžių vaikinas nesėkmingai bando atsikratyti įkyriai jį visur persekiojančios tėvo šmėklos. Dar viena nestabilios psichikos jaunuolio patologija ar dar viena galimybė tapti jam brandžia asmenybe išsivaduojant iš primestų priklausomybių? Bet ar galima pagelbėti žmonėms negydant sutrikusių tarpusavio santykių? Palaipsniui bendravimas su tėvo šmėkla iš naštos virsta prasminga gyvenimo dalimi. Jaunuolis bręsta išsilaisvindamas, o tėvas pradeda priimti sūnų tokį koks jis yra, ir tarp jų pagaliau randasi sveikas abipusiai pagarbus žmogiškas ryšys.

Taigi finalas, galima sakyti, tampa nelauktai pakankamai optimistiškas. Bent jau man pažiūrėjus šį filmą kilo visokių viltingų minčių.

Reikia tiek nedaug, kad tokie santykiai tarp tėvų ir vaikų, kuriuose nebelieka vietos smurtui ir žeminimui, kuo dažniau vyrautų tikrovėje, o ne bendraujant su anapilin išėjusių artimųjų šmėklomis. Juk būtent tikrovėje, o ne filme, viskas yra mūsų rankose, ir niekada nevėlu nustoti garbinti ir skiepyti vaikams smurto ir žeminimo kultūrą.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min