Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierė A. Zwiefka: „Galiu pakeisti mažos romų mergaitės likimą“ (interviu)

Agnieszka Zwiefka
R.Daskevičiaus nuotr. / Agnieszka Zwiefka
Šaltinis: 15min
0
A A

Su Agnieszka Zwiefka susitinkame vos po kelių valandų režisierės miego. Šiuo metu ji daug keliauja, pristatydama naujausią dokumentinį filmą „Tylos karalaitė“ ir tik vėlyvą naktį atvyko į Vilnių. „Kino pavasaryje“ ji taip pat pristatys šią romų gyvenimo užkulisius atskleidžiančią juostą ir dalyvaus susitikimuose su žiūrovais. Filmas pasakoja apie kurčią 10-metę mergaitę Denisą, gyvenančią nelegalioje romų gyvenvietėje Lenkijoje. Ji negirdi ir negali kalbėti. Kiemo vaikams ji paprasčiausiai „kvaila“, todėl vienintelis Denisės būdas pasislėpti nuo skaudžios tikrovės – šokti ir rengtis kaip spalvingos Bolivudo filmų herojės iš TV ekrano. Su režisiere kalbamės apie kelerius metus trukusį filmo kūrimą ir nelengvas užduotis, tampant romų bendruomenės dalimi.

Abu Jūsų filmai, tiek pirmasis „Alberto kinas“, tiek ir „Tylos karalaitė“ – dokumentiniai. Kaip pradėjote kurti šio žanro juostas?

12 metų dirbau Lenkijos nacionalinėje televizijoje, tiriamosios žurnalistikos laidose. Tuo metu sutikau daug įdomių žmonių, sužinojau daug nuostabių istorijų, bet kiekvieną savaitę reikėjo vis peršokti į naują temą, užčiuopiant tik jos paviršių, nepažįstant tų žmonių ir jų istorijų iš tikrųjų. Taigi po kiek laiko nusprendžiau mesti gerai apmokamą darbą televizijoje ir pradėti kurti filmus, t. y., pažinti žmones ir gyventi jų gyvenimus drauge su jais pačiais. Pirmąjį filmą „Alberto kinas“ kūriau du metus, bet personažą pažinojau penkerius. Dokumentinis filmas – tai visada ilgas procesas, nes būtina pažinti žmones. Tas pats ir su romų bendruomene, su kuria bendravau trejus filmo kūrimo metus. Dar ir dabar su jais susitinku. Jie prašo manęs padaryti „Tylos karalaitės“ tęsinį, bet to tikrai nebus (juokiasi). 

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras

Kaip sugalvojote sukurti filmą apie Denisą? Kaip ją radote?

Mane visada domino tema apie kitą visuomenės pusę arba kaip jaučiasi visuomenės atskirtieji. Pavyzdžiui, benamiai ar romų tautybės žmonės. Romų bendruomenė yra labai uždara, apsistačiusi tikrai labai auštomis sienomis, pro kurias kiti žmonės neįleidžiami. Aš visada buvau smalsi, taigi norėjau pamatyti, kas dedasi toje kitoje pusėje. Vienintelis būdas tai padaryti – praleisti kažkiek laiko su romais, bet kad jie manimi pasitikėtų, prireikė daug laiko. Pirmą kartą į jų gyvenvietę atvykau viena: jokių operatorių, jokios filmavimo grupės. Tik jauna „mergina“ su kamera – romai mane iki šiol vadina „mergina“. Jie manė, kad aš išprotėjus, nors ir smalsavo, ko iš jų noriu. Tik po metų pradėjome filmuoti ir turėjome kažkiek medžiagos filmui. Iki tol sekė ilgas susipažinimo procesas. Ir tuo laiku Denisos jų stovykloje nebuvo. Aš filmavau romų gyvenvietę dar prieš sutikdama Denisą, kūriau visai kitą istoriją apie romų berniuką. Tačiau vieną dieną pasirodė ji ir viskas apsivertė. Tuo metu, kai mergaitė atvyko, man pasidarė aišku, kad arba tai bus filmas apie ją, arba filmo nebus apskritai. Ji „įšokdavo“ beveik į kiekvieną kadrą, mojuodavo kamerai, sugadindavo suplanuotą sceną ir pan. Ji tarsi pati norėjo, kad filmas būtų apie ją. Nors Denisa nekalbėjo, ji komunikuodavo kūno judesiais, gestais. Teisingiau būtų sakyti, kad Denisa surado mane, o ne aš – ją.

VIDEO: Filmo „Tylos karalaitė“ anonsas

Kas Jus labiausiai nustebino filmuojant romų stovykloje?

Patys žmonės – jie gali duoti labai daug, jei tik skiri jiems laiko. Filmuojant šį filmą turėjau didžiulių asmeninių problemų ir vieną dieną tiesiog filmavimo aikštelėje palūžau, pradėjau verkti – režisieriui tai labai neprofesionalu (šypsosi). Romų moterys iš karto išvaikė visą filmavimo grupę, nusivedė mane į savo „baraką“, apsupo ratu, padarė skanios arbatos, apkabino mane ir mes kurį laiką sėdėjome tyloje. Tai buvo labai galingas nepažintas jausmas – būti bendruomenės dalimi. Dabar mes nebegyvename bendruomenėje, dauguma mūsų net nepažįstame savo kaimynų. Romai – atvirkščiai ir tai labai vertinga. Taigi tas buvimo bendruomenėje suvokimas ir buvo mano įdomiausia patirtis ir gyvenimo džiaugsmas. Dabar aš daug laimingesnė nei prieš tai. Denisa ir romai apskritai turi unikalią savybę liūdnus dalykus transformuoti į gerus ar netgi nuostabius. Jie gyvena dabartyje. Ne praeityje, ne ateities planuose, o čia ir dabar. Visi galėtume iš jų pasimokyti tos savybės.

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras

Filme matyti daug situacijų, kuriose romai žiauriai diskriminuojami. Kokia romų padėtis Lenkijoje apskritai? 

Ta padėtis tik blogėja, nes vis daugiau romų atvyksta iš Rumunijos dėl atvirų EU sienų ir jie tampa vis labiau matomi. Tai sukuria daugiau aplinkinių pykčio, nepasitenkinimo. Filme matome kaimynystėje gyvenančią moterį. Keista, kad ji išsilavinusi, intelektuali, turi daktaro laipsnį, bet tuo pačiu yra tokia agresyvi ir negatyvi romų bendruomenei. Ji niekada su romais nepasisveikino, niekada neprisistatė. Man atrodo, kad neapkęsti yra daug paprasčiau, kai nepažįsti to žmogaus asmeniškai ir nežinai jo vardo. Bet kai su kiekvienu susipažįsti, sužinai vardą, charakterio ypatybes, tampa daug sunkiau jo nemėgti. Romai tikrai nėra šventi, jie kaip ir visi žmonės turi ydų, silpnybių ir tas aukštas sienas kartais pasistato ir savo bendruomenėje. Bet šis filmas, tikiuosi, bus netiesioginis būdas sutikti Denisą ir pagalvoti, ar aš tikrai galiu neapkęsti vaiko. 

Filme labai gražiai derinama dokumentika su vaidybinėmis Bolivudo šokių scenomis, kurias suvaidino romų vaikai. Papasakokite, kaip jums sekėsi nufilmuoti šias scenas.

Tai buvo sunkiausia filmo dalis, nes dokumentikoje kamera tiesiog stebėjo Denisą, o šokio scenos buvo tikras iššūkis. Denisa labai aktyviai dalyvavo, kuriant šokio scenas. Ji apskritai labai domisi šokiu. Mes buvome ten, kai ji šiukšlyne rado išmestus Bolivudo filmų DVD ir pradėjo pagal juos šokti. Tai pakeitė jos gyvenimą – skaudžią gyvenimo realybę pavertė gražesne. Ji visiškai įsimylėjusi Bolivudo filmus, dabar aš jai kiekvieną kartą dovanų vežu po tokį DVD. Filmo šokių choreografas – žymus Lenkijos šokėjas Maciej Florek, kuris pasistengė, kad 20 romų vaikų šoktų sinchroniškai. Kartais manėme, kad tai neįmanoma, nes romų vaikai šoka nuostabiai, bet absoliučiai nesinchroniškai. Pradžioje jie nebuvo labai susidomėję nei pačiu šokiu, nei filmavimu, bet po visų repeticijų, turėdami dvi dienas viskam nufilmuoti, pamainą planavome pradėti 6 val. rytą. Maniau, kad vaikai vėluos arba neateis tokiu metu į filmavimą iš viso, bet, mano nuostabai, jie visi susirinko pusvalandžiu anksčiau ir aš buvau ta, kuri vėlavo. Buvau liudininkė to, kaip romų vaikai pasikeitė. Manau, kad jiems rūpėjo filmas, o kai romams rūpi, jie gali padaryti labai daug.

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Tylos karalaitė“ kadras

Papasakokite daugiau apie Denisą. Kur ji dabar? Koks jos likimas?

Man sudėtinga apie tai kalbėti. Gruodį iš Rumunijos ji grįžo į Lenkiją, į filmo premjerą, dalyvavo filmo pristatymuose ir susitikimuose su žiūrovais. Jai tai paliko didžiulį įspūdį. Žiūrėjo filmą didžiuliame kino teatro ekrane. Jai labai patiko filmo plakatas, dar ir dabar plakatas kaba jos „barake“. Denisa – labai stipri asmenybė, jos negali priversti daryti tai, ko ji nenori. Ji netgi atsisakė nešioti klausos aparatą, nes ji pripratus būti tyloje ir gyventi taip, negirdint. Po filmo norėjau jai surasti specialią mokyklą, kur ji galėtų gauti išsilavinimą. Tai mano tikslas – ji turi gauti išsilavinimą, nes jai 12 metų, o niekada nelankė mokyklos. Negaliu pakeisti pasaulio, bet galiu pakeisti šios mažos mergaitės likimą. Kovo mėnesį pagaliau atsirado vieta toje mokykloje, bet tėvai ją vėl išsiuntė į Rumuniją, o aš net neturėjau galimybės atsisveikinti – buvau užsienyje. Negaliu sau to atleisti. Vėl kalbu su tėvais, mes net pykstamės ir jie pažadėjo, kad Denisa į Lenkiją grįš gegužę ir pradės lankyti  mokyklą.  

Ką norėtume pasakyti tiems žiūrovams, kurie dar tik eis pažiūrėti filmo?

Noriu, kad žiūrovai vėl prisimintų vaikystę, kai paprasti dalykai buvo nepaprasti. Pavyzdžiui, aš žaisdavau močiutės rūbų spintoje, kuri virsdavo stebuklinga tolima šalimi. Jeigu žiūrovai vėl prisimins vaikystę ir patikės, kad viskas įmanoma, tai ir bus raktas suprasti filmą. Noriu, kad jie būtų toje kelionėje kartu su Denisa ir pažintų uždarą romų bendruomenę be jokių išankstinių nusistatymų. Romai nėra šventi, bet tikrai ne tokie, kokie vaizduojami apie juos sukurtuose stereotipuose. 

Filmas bus rodomas: kovo 31 d. 15.15 val., „Forum Cinemas Vingis“, S11; kovo 31 d. 19 val., „Forum Cinemas Vingis“, S10 (dalyvauja filmo režisierė).

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min