Kaip pradėjote režisuoti?
Studijuodama paskutiniame kino gamybos kurse sužinojau, kad mano šeimoje esama nepapasakotos istorijos ir ji buvo susijusi su mano neseniai mirusiu seneliu. Išsiaiškinau, kad visus šeimos draugus vienijo slapta istorija, kuri gali būti tinkama filmui. Pokalbių su šeimos draugais metu supratau, kad ši istorija yra aktuali ir jaučiau, kad reikia apie tai papasakoti. Kadangi tai asmeniškos patirtys, kurias žmonės sutiko patikėti tik man, nusprendžiau, kad kursiu filmą.
Filme naudota daug skirtingų šaltinių – archyvinės medžiagos, nuotraukų, filmuojami liudininkai. Kiek laiko užtrukote jį kurdama?
Šešerius metus. Mano filmas yra istorija apie po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijoje vykusius trėmimus, kurių metu Josifo Broz Tito režimas nepalankius asmenis gabendavo į darbo stovyklas. Buvo ištremtas ir mano senelis. Kai sužinojau, kad mūsų šeimos draugus vienija šios patirtys, apie kurias jie niekad nekalbėjo – visuomenėje tai buvo tabu – iškart ėmiausi filmavimo. Jie sutiko filmuotis. Vienas iš išgyvenusiųjų „Goli saloje“ pasakė, kad papasakos viską man vieną kartą ir daugiau niekada apie tai nekalbės, nes tai per daug skausminga. Tada radau gamybos kompaniją, kuri mane parėmė, davė viską, ko reikėjo filmavimui, bet neturėjau biudžeto. Tai netipiškas produkcijos procesas – iš pradžių pradėjome filmuoti. Tuomet ėmiausi scenarijaus rašymo, o po to – finansų paieškos. Prireikė dvejų metų, kol radau finansavimą. 2,5 metų juosta buvo montuojama.
Vienas iš išgyvenusiųjų „Goli saloje“ pasakė, kad papasakos viską man vieną kartą ir daugiau niekada apie tai nekalbės, nes tai per daug skausminga.
Šį filmą matau ir kaip labai asmenišką istoriją, ir kaip politines temas liečiančią juostą. Koks Jums yra šis filmas?
Tai filmas, kurio fone – politinė istorija. Bet man jis svarbus tuo, kad paveikė asmeninius gyvenimus. Tie žmonės buvo žeminami ir tai laikė paslaptyje. Mano šeimos gyvenime buvo daug tylos ir paslėptos baimės. Filmas yra apie tylos pasekmes kuriant šeimą. Juosta skirta ir nacionalinei, ir tarptautinei auditorijai, kuri neturėjo politinių problemų patirties. Tai filmas apie bendravimą šeimoje: kol neįvardijame mus slegiančių problemų, negalime kvėpuoti. Aš atveriu šiam pokalbiui erdvę.
Filme kalbatės tik su išgyvenusiais „Goli saloje“ arba jų artimaisiais. Ar pavyko rasti ir pakalbinti tuos, kurie dirbo toje saloje prižiūrėtojais?
Radau tuos žmones, bet nebuvo prasmės su jais kalbėtis. Vienas iš mano kalbintųjų asmenų vadovavo darbo stovyklai. Ir jei manęs klaustų, ar esu sutikusi blogą žmogų, šiuo atveju atsakyčiau teigiamai. Sutikau ir žmogų, atsakingą už įkalinimo sistemą – jis buvo labai nemalonus. Galų gale nusprendžiau, kad jau pakankamai pasakyta apie žymius vardus, kaip kad Stalino ar Tito, ir kad aš papasakosiu mažų žmonių istoriją.
Debiutinis Jūsų filmas jau spėjo sulaukti dėmesio kino festivaliuose. Ką Jums tai reiškia?
„Goli sala“ pirmą kartą buvo rodoma Sarajevo kino festivalyje. Kai filmas buvo atrinktas ir dalyvavo konkurse, jis nebuvo jokiuose privalomų pamatyti filmų sąrašuose. Nežinojau, ko tikėtis. Ir tada laimėjau pagrindinį apdovanojimą. Jis padėjo filmui gyventi – neturime tarptautinių platintojų ar pardavimo agentų. Man svarbu, kad visa komanda, įdėjusi tiek laiko ir pastangų, pelnė pripažinimą. Apdovanojimai reiškia, kad filmas gyvens ir pasieks auditoriją.
Tai filmas bet kokiam atviraširdžiam žmogui – po filmo peržiūros žmonės verkia dėl to, kad jie patiria katarsį.
Kaip apibrėžtumėte savo filmo auditoriją?
Mano filmo temą turėtų žinoti visi buvusios Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos gyventojai, nes tai mūsų kolektyvinės istorijos dalis. Kita vertus, tai filmas bet kokiam atviraširdžiam žmogui – po filmo peržiūros žmonės verkia dėl to, kad jie patiria katarsį.
Kodėl pasirinkote būtent tokią pasakojimo formą?
Mano filmas yra apie šeimos santykius, kuriame atskleidžiu traumos pasekmes trims vienos šeimos kartoms. Todėl būtent pasirinkau tokį kalbėjimo būdą. Naratyvo struktūra paremta nufilmuotais interviu, naudota animacijos ir nuotraukų intarpų, tad montažinėje praleidome 2,5 metų.
Gal jau ėmėtės naujo projekto?
Animacijos dirbtuvėse Danijoje ėmiau kurti trumpą animacinį dokumentinį filmuką. Tai bus poetinė esė – istorija apie gyvenimo grožį, nes po „Goli salos“ norėjosi sukurti darbą apie grožį. Kita istorija bus nesusijusi su politika – tai prieš keletą dešimtmečių nutikęs įvykis.
