Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 29d. 09:55

Režisierius Benas Riversas: „Žaidžiu skirtingais realybės sluoksniais“

Benas Riversas
Audriaus Solomino nuotr. / Benas Riversas

Britų videomenininkas ir kino režisierius Benas Riversas studijavo skulptūrą, bet jau nuo pat mokslų pradžios jį traukė kinas. Daugiausia trumpuosius filmus kuriantis pasaulyje pripažintas menininkas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų – tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizą Venecijos kino festivalyje už juostą „Dveji metai jūroje“ („Two Years at Sea“, 2011).

Šiemet Riversas atvyko į „Kino pavasarį“ pristatyti naujausio savo filmo ir projekto, kurio užmojį ir įvairiapusiškumą atspindi ir pavadinimas – „Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ („The Sky Trembles and the Earth Is Afraid and the Two Eyes Are Not Brothers“).

Maroko Sacharos dykumoje ir Atlaso kalnuose kurtą filmą sudaro dvi dalys – vaizdai iš režisieriaus Oliverio Laxe dramos „Mimozos“ („Mimosas“, 2016) aikštelės ir rašytojo Paulo Bowleso apsakymo „Tolimas epizodas“ („A Distant Episode“, 1947) ekranizacija. Kino kūrimas, kūrėjo statusas, vakarietis menininkas Rytuose, rytiečių ir Rytų vaizdavimas kine, realybės ir fikcijos santykis, sapnai ir pasakos – daugiasluoksnis skirtingoms interpretacijoms atviras labirintas.

– Jau daugiau nei dešimtmetį kuriate filmus. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų požiūris į kiną?

– Taip, tiesa, požiūris keitėsi ir vis nenustoja keistis. Nestudijavau kino ir niekas manęs nemokė kurti filmų. Šis aspektas turi pliusų ir minusų. Tarkim, būtų buvę puiku iš pat pradžių žinoti, kur ieškoti finansavimo ir kaip veikia kino fondai. Viską aiškinausi ir išmokau pats: rašyti scenarijų, piešti kadruotes, filmuoti. Pačioje pradžioje atrodė, kad visi mano kurtų filmų elementai lyg ir savo vietose, bet rezultatu nebuvau patenkintas. Ieškojau kitokio požiūrio į kino kūrimą. Tokio, kuris atitiktų būtent mane. Pradėjau daug eksperimentuoti. Manau, kad eksperimentavimas menininkams yra labai svarbus, nes tai išlaisvina ir mintis, ir padeda perlipti per nusistovėjusias normas. Užtruko, bet atradau tai, ko ieškojau. Dabar turiu savo įsivaizdavimą, kaip kurti kiną. Žinoma, mano filmuose yra trūkumų ir klaidų, bet tai tokia sritis, kurioje jos atleidžiamos.

VIDEO: Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys I Kino pavasaris 2017

Anksčiau maniau, kad filmui sukurti būtinai reikalinga didelė komanda. Pabandžiau, bet vos po pirmųjų nesėkmingų bandymų komandos atsisakiau. Nuo to laiko viską darau kur kas paprasčiau ir minimaliau. Dabar esu aš, kamera, garso operatorius ir pasaulis. Viskas. Dažniausiai. Einu į pasaulį, bandau įmesti save į įvairias situacijas ir iš jų kurti kiną. Taip dirbti daug įdomiau, nes niekada nesi dėl nieko tikras. Taip pat pats montuoju savo filmus. Šiuo vienu svarbiausių kino kūrimo etapų iš tiesų ir sukuriamas filmas. Montuodamas gali pakeisti ir perdėlioti, ką buvai suplanavęs anksčiau. Iš turimos medžiagos gali sukurti ne vieną filmą. Per pastarąjį dešimtmetį tapau labiau išsilavinęs ir formaliai, ir techniškai. Dabar žinau daugiau ir labiau pasitikiu savimi. Bandau kinu žiūrėti į pasaulį skirtingais būdais ir iš skirtingų taškų. Žaidžiu skirtingais realybės sluoksniais.

– Dažniausiai vienu metu kuriate kelis filmus. Kodėl?

– Taip tarp dviejų filmų gali susiformuoti tam tikras ginčas ir priešprieša. Noriu, kad mano filmai ir kiti projektai būtų skirtingi, kad vienas filmas oponuotų kitam. Galbūt žiūrovai to nepastebės, bet tai būtinai turi vykti mano paties sąmonėje. Pavyzdžiui, filmuodamas „Dangus dreba“ tuo pačiu metu kūriau ir kitą filmą. Maždaug metus, kai tik turėjau laisvo laiko, važiuodavau susitikti su garsia aštuoniasdešimt dvejų metų tapytoja Rose Wylie. Šis filmas labai paprastas. Tik ji ir aš. Mūsų pokalbiai ir mėgavimasis dviejų kuriančių žmonių draugija. Jokių terminų, atsakomybės prieš finansuotojus.

Šis filmas yra „Dangus dreba“ antitezė. Pastarojo produkcija įvairiais aspektais buvo labai sudėtinga – daugiau nei įprastai pinigų, dalyvavo daugiau žmonių ir t. t. Aišku, šie filmai tiesiogiai neoponuoja vienas kitam, bet kurdamas juos vienu metu išlaikau tam tikrą balansą. Koncentravimasis tik į vieną konkretų dalyką labai greitai išsunkia ir veda žemyn. O kurdamas būtent taip jaučiuosi gyvas.

– Ar rašote filmų scenarijus?

– Taip, bet labai laisvus. Mano scenarijai nėra konvenciniai. Paišau eskizus, scenų vaizdinius. Kai kurie filmai neturėjo scenarijaus. Dažnai scenarijaus rašyti nenoriu, bet privalau, kad turėčiau ką pristatyti bandydamas gauti finansavimą. „Dangus dreba“ scenarijus buvo labai abstraktus. Nežinojau, kur dokumentika gali mane nuvesti. Taigi tiesiog surašiau savo idėjas, įspūdžius ir lūkesčius. Manau, man labai pasisekė, nes yra žmonių, žinančių mano kūrybą ir norinčių ją remti. Jie tiesiog pasitiki manimi, žino, kad neiššvaistysiu pinigų, ir maždaug įsivaizduoja, ko gali tikėtis iš filmo.

Noriu, kad mano filmai ir kiti projektai būtų skirtingi, kad vienas filmas oponuotų kitam. Galbūt žiūrovai to nepastebės, bet tai būtinai turi vykti mano paties sąmonėje.

– Kas kuriant „Dangus dreba“ atsirado pirmiausia: Marokas, Paulo Bowleso istorija ar Oliverio Laxe filmas „Mimozos“?

– Jau senokai troškau sukurti filmą apie filmo kūrimą. Taip pat norėjau ką nors daryti su Paulo Bowleso kūryba ir ypač ta istorija. Kažkur galvoje sukosi mintis filmuoti Maroke. Dar norėjau sukurti juostą apie dykumą. Šios idėjos visiškai atskirai viena nuo kitos ne vienerius metus kirbėjo mano galvoje. Jos vis sugrįždavo, bet neturėjo jokio sąryšio, o pavieniui atrodė nepakankamos iki to momento, kai supratau, kad galiu jas sujungti. Nebuvo taip, kad viena idėja kilo anksčiau, o iš paskos sekė kitos. Visos kažkaip atrado viena kitą. Supratau, kad jas sujungus, ne vien atsiras naujų prasmių, bet ir jos pačios taps pilnesnės ir platesnės.

Žinoma, tokią filmo idėją buvo sunku pristatyti, nes tai iš pažiūros atrodė kaip visiška nesąmonė – daug skirtingų, nesusisiejančių elementų. Pamažu atradau sąsajas, kai supratau, kad ir režisierius Oliveris Laxe, ir rašytojas Paulas Bowlesas – abu vakariečiai, daug metų gyvenę Maroke. Buvau įsitikinęs, kad Oliveris leis filmuoti „Mimozų“ kūrimą. O šalia šios temos puikiai tiko ir Bowlesas, ir, žinoma, dykuma. Kartais kosmosas dirba už tave ir sujungia reikiamus elementus tau jų nestumdant. Tai ženklai, kuriuos randi, jei esi pastabus ir atviras pasauliui.

– Viena daugelio filmų temų – galios santykiai. Pirmoje dalyje vakarietis kino kūrėjas yra galios pozicijoje, o antroje, tapus jūsų filmo aktoriumi, – jo statusas kardinaliai pasikeičia, jis atsiduria visiškoje jį pagrobusių banditų kontrolėje.

– Taip, norėjau, kad žiūrovai pamatytų ir pagalvotų apie šią transformaciją. Žinoma, tolesnei interpretacijai yra ne viena galimybė. Nežinau teisingiausio varianto ir pats kartais savo idėją matau skirtingai. Teisingos ir vienintelės interpretacijos nėra. Dar vienas svarbus aspektas yra ego ir identiteto kaita. Režisierius buvo vadovaujantis ir kontroliuojantis, kartu atsakingas už kitus, o antroje dalyje jis netenka savo statuso, kalbos ir savęs. Galime dar manyti, kad viskas netikra, viskas vyksta sapne. Palikęs filmavimo aikštelę ir gerdamas arbatą jis mato savo komandos mašinas. Tarsi stebi save per atstumą ir pereina į kitą visiškai atskirą laiką bei erdvę.

Mes dažnai manome, kad mūsų gyvenimas yra tikras, bet jis irgi gali būti suvaidintas.

– Juostoje kalbate ir apie filmo filmavimą, fiksuodamas Oliverio Laxe „Mimozų“ kūrimą. Tačiau tai ne vienintelė šiuos du darbus jungianti sąsaja. „Mimozose“ taip pat veikia du pasauliai – tikras ir belaikis. Gal galite plačiau papasakoti apie filmo sąlyčio taškus?

– Taip, „Mimozose“ taip pat veikia du pasauliai. Vienas – praeities, kitas – paralelinis, nežinia, ar laikas jam svarbus. Oliveris filme panašiai jungia du pasaulius, bet labai skirtingais būdais. Yra ir dar daugiau taškų, kur filmai susijungia, todėl siūlau būtinai pažiūrėti abu filmus ir kiekvienam žiūrovui pačiam atrasti sąsajų.

– Jūsų kūryboje nėra brėžiamos ribos tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Kviečiate apmąstyti kino, fantazijos ir tikrovės santykį.

– Taip, ir ta linija yra labai miglota. Tai galioja ne vien kinui. Mes dažnai manome, kad mūsų gyvenimas yra tikras, bet jis irgi gali būti suvaidintas. Mes apsimetame tuo, kuo nesame, vaidiname savo susikurtus personažus, visišškai kitaip bendraujame su skirtingais žmonėmis, prisitaikome prie situacijos.

– „Dangus dreba“ filmuotas Maroko miesto dykumoje Uarzazate ir jo apylinkėse. Ten įsikūrusi didžiausia kino studija šalyje, filmuota tūkstančiai filmų, tarp jų – ir garsusis „Arabijos Lorencas“ (1962). Ką manote apie kino kuriamą Rytų kraštų įvaizdį? Ar šiuo filmu bandėte atkreipti dėmesį į klišinio Rytų kraštų paveikslo kūrimą ir palaikymą kine?

– Taip, tikiuosi, kad filme galima tai įžvelgti. Man buvo įdomi būtent ta vieta Maroke dėl daugelio aspektų. Visų pirma joje kuriamas ir formuojamas vienakryptis Rytų paveikslas. Taip pat tai yra netikra, sukurta vieta. Uarzazate prieš kino studijų atėjimą nieko nebuvo. Dabar ten viskas vyksta dėl kino. Man labai įdomus santykis su aplinka, gamta ir kraštovaizdžiu.

Svarbūs kraštovaizdžio pakeitimo klausimai ir kaip jis tapo tokiu klišiniu vaizdu kine. Taip pat dar vienas aspektas yra dubliavimas. Ši vieta tiek daug naudojama, tie patys vaizdai dalyvauja ne viename filme. Kai pirmą kartą ieškodamas lokacijų užsukau į Uarzazatą, buvau apstulbęs. Klaidžiodamas dykumoje netikėtai gali prieiti netikrą miestelį, tvirtovę ar šventyklą. Ten tiek daug įspūdingų dalykų, kurie tiesiog stovi dykumoje. Tos pačios dekoracijos naudojamos skirtingiems filmams. Vietos pasirinkimas ir minėtų klausimų kėlimas buvo apgalvotas.

Man patinka daugiareikšmiškumas, gali būti daug skirtingų interpretacijų. Mano idėjos nebūtinai turi būti pagrindinės.

– Šis filmas yra didesnio projekto dalis. Prieš premjerą buvusioje BBC studijoje atidarėte instaliacijų parodą. Gal galite papasakoti daugiau?

– Visada žinojau, kad projektą sudarys filmas, instaliacija ir knyga. Visos projekto dalys turi atskirą funkciją, išryškinančią skirtingus klausimus. Viską kūriau vienu metu. Knyga vaizduoja mano filmo kūrimą, tai, kas nepateko į kadrą. Ten taip pat publikuota Paulo Bowleso istorija, mano užrašai, eskizai, kadruotės. Mūsų prieš tai aptarti klausimai dėl vietos labiau atskleidžiami būtent instaliacijoje. Specialiai tam išsirinkau jau nebenaudojamas BBC studijos patalpas, kuriose buvo filmavimų aikštelės ir kuriamos filmų dekoracijos. Instaliacijoje daug ekranų, juose – filme nepanaudoti kadrai.

Parodos architektūra – perdarytos kitų filmų dekoracijos. Daug skirtingų sluoksnių, padedančių įsigilinti į kino kūrimo tikrovę. Visas projektas yra labirintas. Jame gali pasiklysti ir ne bėda, jeigu žmogus yra kiek sutrikęs ir nėra įsitikinęs, ką pamatė ir ką tai reiškia. Man patinka daugiareikšmiškumas, gali būti daug skirtingų interpretacijų. Mano idėjos nebūtinai turi būti pagrindinės. Nenoriu parodyti kelio vienintelei interpretacijai nei savo filmu, nei savo kalbomis.

– Filmą pradedate ir baigiate ilgomis scenomis dykumoje. Ką jums reiškia dykuma?

– Man labai patinka tokios vietos. Jose gali pasimesti ir pamesti patį save. Mane domino dykumos santykis su laiku. Čia laikas nebetenka prasmės. Taip pat jauti kur kas gilesnį ryšį su Žeme ir aiškiau savo vietą joje. Supranti, koks esi mažas ir kad greitai išnyksi kaip smėlis. Nenorėjau filme naudoti klišinio dykumos paveikslo. Prieš pradedant filmuoti pasidariau sąrašą dalykų, kurių negalėjau filmuoti, vienas jų buvo smėlio kopos. Dar vienas – kupranugariai.

Paskutinės scenos vaizdas mano galvoje buvo labai seniai. Tai yra knygos pabaiga – dykuma tolyn bėgantis skardinių žmogus. Jis bėga į mirtį, visiškai atsisakęs savęs, savo tapatybės ir pasiekęs laisvę. Specialiai filmavau taip, kad vaizdas išeitų plokščias. Jis bėga tolyn, bet gali imti atrodyti, kad bėga atgal, į mus arba vietoje. Norėjau šio efekto. Beje, šios scenos nepavyko nufilmuoti Maroke. Perfilmavau Kalifornijoje, Mohavių dykumoje, ant mirusio Miražo ežero. Kaip ir Maroke, ši vieta yra tūkstančius kartų matyta kine. Čia buvo ir Egiptas, ir Marsas, ir Laukiniai Vakarai. Manau, kad šis melas puikiai tiko filmo pabaigai. Poetinis melas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min