Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rytis Zemkauskas: kinas neprivalo sukrėsti

Rytis Zemkauskas
Kino pavasario nuotr. / Rytis Zemkauskas
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Nors vakar oficialiai baigėsi 22-asis „Kino pavasaris“, leidęs plačiajame ekrane nukeliauti nuo kaimyninės Lenkijos iki Lotynų Amerikos, tačiau organizatoriai kino mylėtojus ramina – populiariausi festivalio filmai dar bus rodomi iki balandžio 20 dienos.

Jei dar nespėjote pasidžiaugti visais didžiojo ekrano stebuklais, rekomendacijas iš „Kino pavasario“ jums pateikia žymiausias mūsų šalies kinomanas Rytis Zemkauskas. Apie kiną pertraukos tarp festivalio filmų metu su juo kalbasi inteligentiškieji pankai – „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“.

Kinas turi būti visoks

„Kino pavasaris“ kasmet stengiasi palaikyti įvairovę ir pateikia labai plačią kino filmų paletę – nuo radikalių kino pavyzdžių iki kino, kurį ramiai būtų galima pavadinti komerciniu. Šis parodymas, kokią skalę gali turėti kinas, yra labai gerai, nes taip edukuojamas žiūrovas“, – pokalbį pradeda R. Zemkauskas.

Vienas iš ryškiausių festivalio išskirtinumų – geografinis plotis. „Yra pasauly šalių, kurių kino kultūra visiškai kitokia nei mūsiškė, kuriai, tenka pripažinti, esame labai ištikimi. Šis festivalis šį mūsų įsitikinimą bando išjudinti pristatydamas filmus iš įvairiausių valstybių, įskaitant ir tas, kurių kinas nėra mūsų taip lengvai atpažįstamas ir toleruojamas.“

Taigi ir R. Zemkausko įvardintų mėgstamiausių „Kino pavasario“ filmų geografija plati. Kaip absoliutų favoritą kinomanas įvardina rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą „Sieranevada“.

„Šis režisierius yra rumunų genijus. Sakau tiesiai – aš labai retai vartoju žodį „genijus“, o kad aš atsistojęs pločiau – turi kažkas labai daug įvykti. Juk ploti atsistojus per gyvenimą pasitaiko kokius du ar tris kartus. Tačiau C. Puiu „Sieranevada“ yra to vertas šedevras“, – sako Rytis.

Šis filmas atsako į daugelį klausimų apie kiną: Kaip turėtų būti? Kokio ilgėčiausi kino? Ką aš manau apie kiną? Pažiūrėkite „Sieranevada“ ir jūs pamatysite, ką reiškia gerai pasirinkta ir įvairi, tikroviška aktorių faktūra, kameros darbas, mizanscena ar natūralumas (kuris aiškiai buvo kurtas labai ilgą laiką). Pasižiūrėkite ir pamatysite, kas tai yra scenarijus, ritmas ir kaip atrodo drąsa nukrypti nuo primityviuose vadovėliuose aprašyto ir neva visiems privalomo kino ritmo bei procesų. C. Puiu tai parodo ir šalia viso to – nesumeluotas, tikras dėmesys žmogui.“

Kitas R. Zemkausko „Kino pavasario“ favoritas – Argentinos režisierių Gastono Duprato ir Mariano Cohno filmas „Garbės pilietis“. „Labai patiko pagrindinio aktoriaus darbas, scenarijus ir pati filmo idėja. Be to, filmas pasižymi sąžiningumu, paprasta ir aiškiai kino kalba.“

Rytis išskyrė ir jauno lenkų režisieriaus Michalo Marczako filmą „Visos nemiegotos naktys“. „Aš mėgstu dokumentiką, nes aš pats šiek tiek dirbu dokumentikos srityje. O tai – labai įdomus, labai intymiai nufilmuotas filmas“. Pasak jo, ir kalbant bendrai – „Kino pavasaryje“ matyti, kaip atsigauna Lenkijos kinas, kaip iš ten pučia nauji vėjai, nors prieš dešimt metų atrodė, kad su juo jau baigta.

Gražių žodžių pašnekovas negaili ir filmui „Vertikali būsena“. „Alain Guiraudie yra mano paskutinių metų atradimas. Niekada nemaniau, kad susižavėsiu režisieriumi, kurio visų filmų temos iš esmės – vien gėjų pasaulis. Tačiau, mano akimis žiūrint, jis yra pirmas režisierius pagaliau atsikratęs atvirkštinės homofobijos. Jis tiesiog kalba apie žmogaus gyvenimą – jautriai, skaudžiai, kartais grubiai. Man atrodo, aš jį suprantu.“

Su lietuvišku kinu reikia kažką daryti

Kalbai pasisukus apie mūsų šalies kiną, R. Zemkauskas laikosi nuomonės, kad tai – jaunas kinas daugeliu prasmių. Pasak jo, paradoksalu tai, kad mes turime labai neblogą teatrą ir gana silpną kiną, nors kinas, jo manymu, daug lengvesnis žanras už teatrą.

„Žiūrint dabar – lietuviškam kinui trūksta įvairovės ir stiprių asmenybių. Lietuviškame kine vis dar vyrauja vienas tipažas (teatro žargonu tai vadinama „faktūra“) ir susidaro įspūdis, kad mes vis dar esame įsikabinę kažkokio visiškai niekam nereikalingo, madingo kino vadovėlių diktato. Toks įspūdis, kad mūsų kine dabar vyrauja kažkokie coucheriai, aiškinantys, kaip daryti sėkmingą kiną. Ar ne laikas pradėti kalbėti apie tai, ką tikrai jaučiu, kas tikrai man skauda ir rūpi. Gal laikas pradėti kurti daugiau klaidingo kino Lietuvoje? Apskritai, kinas – kaip ir visa kūryba – geriau sekasi, kai ugdai savirefleksiją, apibendrinimo dovaną. Tad kūrėjai pirmiausia turi lavinti save, ugdyti save kaip asmenybę, vengti visokių marazmų, o tada jau ir jų kūriniai, jų pasirinkimai bus geresni. Net ir labiausiai komerciniuose projektuose reikalingos asmenybės“, – svarsto R. Zemkauskas.

„Aš mėgstu filmus, kurie bando ieškoti žmogiškos dimensijos – tai, ką daro Kristina Buožytė, Giedrė Beinoriūtė, Šarūnas Bartas ir kiti. Man patinka žmonės, kurie kalba apie labai paprastą žmogišką dimensiją, ir jeigu kine aš tai randu, aš džiaugiuosi. Tai neprivaloma, bet manau, kad šito reikia“, – sako R. Zemkauskas.

Paklaustas, ar mano, kad lietuviško kino laukia pokyčiai, R. Zemkauskas sako, kad gali niekas ir nepasikeisti. „Jeigu nepasikeis, tai nieko baisaus, filmus mums sukurs rumunai ir lenkai. Ir nieko čia tokio. Nereikia dairytis į šonus ir sakyti, kad mes neturim kino ir dėl to esame nelaimingi. Gal mums ir nereikia turėti, gal mes ne kino tauta. Tačiau mumyse tikrai yra televizija. Mes esam trumpesnių distancijų bėgikai. Mums užtenka nedidelio siužeto. Tai irgi yra gerai“, – teigia pašnekovas.

Koks turi būti geras kinas

R. Zemkauskas sako, kad žiūrėdamas filmus jis atkreipia dėmesį į visą sistemą: garsą, vaizdą, įsivaizduojamą operatoriaus, dailininko, režisieriaus darbą. Įsivaizduojamą – nes nežinai, kaip tiksliai jie tai padarė. Visgi jis nesupranta, kaip kiną galima vertinti už atskirus elementus, pavyzdžiui, teikti apdovanojimus už scenarijų ar operatoriaus darbą. „Kinas yra vienas didelis atsitiktinumas ir labai sunku atskirti, kur kieno nuopelnas ir kur kas ką nusprendė daryti.“

Ieškantiems dramų kine, Rytis šypsosi. „Taip, yra sakoma, kad reikia sukrėsti žiūrovą. Bet jei mane kasdien sukrėstų žiūrint filmus, tai greitai išvežtų besispardantį. Nereikia visą laiką manęs krėsti, kartais tiesiog noriu gerai praleisti laiką. Noriu pažiūrėti gerą komercinį filmą, kur viskas baigtųsi gerai, kur būtų gerai nufilmuota, be jokių klaidų. Kartais aš noriu, kad būtų klaidos, kad būtų neaišku, kad matyčiau drąsų požiūrį į pasaulį, bandymą kalbėti visai kitaip ir nebijojimą būti juokingam. Tuo kinas ir žavingas – tai net ne menas, tai yra kultūros reiškinys“, – sako R. Zemkauskas.

Kalbėdamas apie technologijų skverbtį į kiną, R. Zemkauskas sako, kad jam kokybės, 5D ar 6D diktatas yra juokingas. „Efektų aš galiu eiti pasižiūrėti kažkur kitur. Tačiau jeigu kinas nesižiūri mobilaus telefono ekrane, tai jis niekur nesižiūri. O jei filmas gali paveikti tik jį žiūrint milžiniškame ekrane – tai cirkas, o ne kinas. Vis dėlto kartais tokį irgi einu žiūrėti su malonumu.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min