TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sibirą aplankiusi žurnalistė apie „Vėjų kryžkelėje“: filmas apie visų mūsų tragediją

Guoda Pečiulytė dalyvavo projekte „Misija „Sibiras“
Asmeninio archyvo nuotr. / Guoda Pečiulytė dalyvavo projekte „Misija „Sibiras“
Šaltinis: 15min
0
A A

„Vėjų kryžkelėje“ („In the Crosswind“) – sukrečianti drama apie trėmimus į Sibirą, kurią sukūrė vos 27-erių metų estų režisierius Martti Helde.

Nespalvotas filmas žiūrovus nukelia į 1941-uosius – tragiškus metus, kai tūkstančiai estų, latvių ir lietuvių buvo ištremti į Sibirą arba nužudyti Stalino parankinių. Užkadrinis balsas skaito vienos estės – Ernos dienoraštį. Prieš 1941-ųjų birželį ji gyveno idilišką gyvenimą su vyru ir dukra Estijos provincijoje. Tačiau kai jos šeima ištremiama į Sibirą, laikas ir gyvenimas sustoja. Filmas paremtas tikra istorija, o jį montuojant pasitelktos neįprastos vaizdinės pasakojimo priemonės, pavyzdžiui, sustabdyti kadrai.

Didžiausiame Estijos kino festivalyje Talino „Black Nights“ filmas gavo „Don Kichoto“ prizą už inovatyvumą ir žiuri prizą už kinematografiją. Filmas taip pat gavo apdovanojimus Geteburgo (Švedija), Angerso (Prancūzija), Varšuvos kino festivaliuose. Dabar „Vėjų kryžkelėje“ atkeliauja į Lietuvą – į festivalį „Kino pavasaris“.

VIDEO: Filmo „Vėjų kryžkelėje“ anonsas

Žurnalistė, televizijos laidų vedėja Guoda Pečiulytė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, kuri pamatė šį filmą. Praėjusią vasarą ji pati lankėsi Sibire – buvo viena ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvių.

„Tai – 87 minutės Sibiro vėjo pažadintos mūsų atminties“, – po filmo peržiūros rašė žurnalistė. Dalinamės visomis G. Pečiulytės mintimis apie „Vėjų kryžkelėje“:

„Tai tik klaida“, – manė estė Erna, 1941 metų birželio 14 d. atskirta nuo vyro Helduro ir su dukra Eliide tremiama į Sibirą.

Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras
Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras

„Pagąsdins, šiek tiek paveš ir paleis“, – ta pati viltis taip pat dužo po septynerių metų vagone iš Lietuvos, kuriuo į tremtį buvo vežama mano močiutė su 2 metų dukrele...

Pavežė ir paleido. Už kelių tūkstančių kilometrų nuo namų. Paliegusių, po ištisų savaičių gyvuliniuose vagonuose, jų dar laukė kelios dešimtys kilometrų pėsčiomis gilyn į miškus, prižiūrint ginkluotiems sargybiniams. Taip vyrui rašo Erna, taip prisimena šią vasarą Sibire sutiktas Saulius.

Metų metus vyrui laiškuose rašyti išgyvenimai, raudos, viltys, atsiprašymai įkvėpė šią dramą. Bet ši istorija ne tik apie Erną, Heldurą ir Eliidę, ji apie vagone gimusią Nijolę, tremtyje užaugusį Saulių, apie mano, jūsų, mūsų tėvų, senelių, prosenelių tragediją.

Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras
Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras

1941 m. vasara, 1948 m. pavasaris, 1951 m. ruduo, Estija, Latvija, Lietuva ir toks pat kraują stingdantis beldimas į langus, šunų skalijimas, tolstančių namų, sodybų vaizdas. 

Sulig ta lemtinga diena Ernos pasakojimas ima lėtėti, kol galiausiai visai sustingsta. Nelyg tremtinių atmintyje įsirėžę prisiminimai. Filmas žiūrovui tampa kaip senų fotografijų albumas, iš kurio sugebame suvokti tik menką to siaubo dalį.

„Našlė yra vyro netekusi moteris, našlaitis – tėvų netekęs vaikas. O kas yra motina, netekusi savo vaiko?“

Kiek metų, kiek žmonių, kiek gyvulinių vagonų, o juose viena mase virtę trokštantys, sergantys, mirštantys, gimstantys žmonės.

„Atvedė gilyn į taigą dar aštuonis kilometrus ir pasakė: „Čia jūsų tėvynė, čia visi esate gimę ir visi čia mirsite. Jei norite gyventi ilgiau, imkite kirvius, pjūklus ir statykitės barakus“, - tuomet aštuonerių lietuviui Sauliui šie žodžiai įstrigs amžiams.

Niekada nebuvau lėtų, tylių filmų mėgėja, tačiau  kameros klaidžiojimas „Vėjų kryžkelėje“ palieka laisvės asmeninei fantazijai ir tarsi įspėja, kad baisiausia dar nebūtinai praėjo. Lėtas siužetas - lyg nurytas ištremtųjų siaubas ir skausmas. Filme niekas nevaizduojama perdėm tiesmukai ar žiauriai. Nepatyrėme to siaubo, galime jį tik įsivaizduoti.

Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras
Filmo „Vėjų kryžkelėje“ kadras

Mes, „Misijos Sibiras“ dalyviai, šią vasarą keliavę neaprėpiamais miškais, tarp plačių upių ir laukinės gamtos ieškodami išnykusių  tremtinių kaimų pėdsakų, taip pat nepajėgėme suvokti, kokia stiprybė ir tikėjimas padėjo žmonėms ten išgyventi. Regis, ne daug kas per tuos dešimtmečius pasikeitė... Sako, tik žiemos nebe tokios atšiaurios.

„Gamtos kaliniai. Ar yra buvę kitų kalinių, kuriems būtų suteikta tiek daug erdvės?“, – rašė Erna.   Filmo kadrams sustingus, toliau šlama tik medžių šakos, šnara vėjo blaškomi plaukai, skarelės, sijonų klostės. Nes tik vėjas čia laisvas.

Garsai šiame filme stipresni už vaizdus. Pagrindinis vaidmuo ne Ernos, bet jos balso. O kokia aplinkos garsų galia! Užsimerk, bet vis tiek nepabėgsi nuo kraują stingdančio traukinio cypimo, geležinių gyvulių vagonų sklendžių žvangėjimo, šnabždamų maldų, skanduojamų nuosprendžių, stūgaujančių žiemos vėjų.

„Pagąsdins, šiek tiek paveš ir paleis“, – ta pati viltis taip pat dužo po septynerių metų vagone iš Lietuvos, kuriuo į tremtį buvo vežama mano močiutė su 2 metų dukrele...

Visos tremtinių istorijos panašios, bet kiekviena savaip tragiška. Pagal vienodą išnaikinimo scenarijų surašytos, jos baigėsi skirtingai. Kaip nusižudžiusios estės, pirmiausiai nužudžiusios ir savo vaikus. Ar jaunamartės iš Lietuvos, kurios istoriją mums pasakojo atokiame Sibiro kaime sutiktas rusas. Ištremta praėjus savaitei po vestuvių, nuotaka pamišo ir gyvenimą baigė žvelgdama į Jenisiejų, laukdama atplaukiant savojo jaunikio.

„Našlė yra vyro netekusi moteris, našlaitis – tėvų netekęs vaikas. O kas yra motina, netekusi savo vaiko?“ Kiek sielvarto draskomų moterų ieškojo atsakymo į šį Ernos klausimą?

„Vėjų kryžkelė“ – apie visus šiuos žmonės. Tai – 87 minutės Sibiro vėjo pažadintos mūsų atminties. Ir nė akimirkai negalime sau leisti sudvejoti, kad tai tik filmas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min