Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 11d. 17:53

Taboro vaikai: nuolatiniai mokinių ar net mokytojų užgauliojimai (II dalis)

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė
Vytauto Valentinavičiaus nuotr. / Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė

Socialinė atskirtis, skurdūs lūšnynai, narkotikus vartojantys artimieji, kiemo vaikų patyčios, elgetavimas ir nedrąsios svajonės apie hiphopo šokių konkursą ar norą būti Bolivudo filmų heroje. 20–asis „Kino pavasaris“ pristato dokumentinius filmus apie visuomenės paraštėse gyvenančių romų vaikų likimą. Filmą „Toto ir jo seserys“ („Toto and His Sisters“) komentuoja ir į klausimus apie romus atsako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė.

Devynmetis Totonelis gyvena romų bendruomenės būste. Juo dabar rūpinasi narkotikus vartojantys dėdės. Šiuo keliu jau pasuko vyriausioji septyniolikmetė sesuo Ana, kuri negali gyventi be švirkšto. Keturiolikmetė sesuo Andreaa vis dar laikosi atokiau nuo pavojingų pagundų. Prieš ketverius metus šį būstą per policijos reidą šturmavę pareigūnai areštavo trijulės motiną Siminicą už nelegalų narkotikų platinimą. Totonelis dažnai aplanko mamą kalėjime, bet svajoja visai apie kitokį gyvenimą.

VIDEO: Filmo „Toto ir jo seserys“ anonsas

Kam ir kodėl rekomenduotumėte pažiūrėti šį filmą?

Pirmiausiai tiems, kuriems rūpi kitų žmonių likimas. Tiems, kurie nori suprasti, kad gimus, starto pozicijos vis dėlto nėra vienodos. Tai filmas apie vaikų bandymą išgyventi labai sudėtingomis sąlygomis ir jų pastangas išlikti vaikais.

Kas labiausiai įsiminė šioje istorijoje apie romų berniuką Totonelį ir jo seseris?

Visi trys filmo herojai – skirtingo amžiaus vaikai, dažnai mąstantys kaip suaugusieji. Jie paskendę savo mintyse, rūpesčiuose, kaip išgyventi dar vieną dieną skurde ir neviltyje. Labai įsimena Toto jaunesniosios sesers Andreea apmąstymai apie sunkią vaikystę, apie kurią ji kalba kaip apie labai tolimą gyvenimo periodą, nors jai – tik 14. Sukrečia, kaip vyriausioji sesuo Ana savo jaunesniajai seseriai sako: „Mes abi esame beviltiškai skurdžios.“ Labai įkvepiančios Toto pastangos mokytis, šokti. Mokykla tampa vienintele vieta, kurioje jis jaučiasi saugus.

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Toto ir jo seserys“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Toto ir jo seserys“ kadras

Ko mes nežinome (arba nenorime žinoti) apie romų gyvenimo sąlygas, buitį, tradicijas, problemas? 

Šis filmas nėra apie romų gyvenimą ar tradicijas. Tai yra šeimos, kurioje auga trys vaikai, sudėtinga istorija. Sunku kažką kaltinti. Tai filmas apie šeimą, apie kurią mes nenorėtume žinoti apskritai, nes, jei ši romų šeima gyventų kaimynystėje, greičiausiai, daugelis vengtų jos.

Galbūt nežinome, kad romų gyvenimas yra įdomus, o problemos panašios kaip ir mūsų visų – dažnas tiesiog galvoja, kaip išauginti vaikus, kaip gauti maisto, kaip sudurti galą su galu. O romų tradicijos yra turtingos ir gana įvairios. Pavyzdžiui, Vilniaus Kirtimų bendruomenėje galima išgirsti bene tris skirtingus romų kalbos dialektus. Priklausomai nuo grupės, iš kurios žmonės yra kilę, skiriasi apranga, tradicijos, gaminami patiekalai, kasdienis elgesys. Aš su šiomis skirtybėmis pažindinuosi jau daugiau nei penkerius metus ir vis sužinau kažką naujo. 

Filme vaizduojamos romų šeimos istoriją lydi narkotikų tragedija. Kodėl romai taip susiję su narkotikų vartojimu ir platinimu ne tik filme vaizduojamoje Rumunijoje, bet ir Lietuvoje?

Aš manau, kad sakyti, jog romai susiję su narkotikų vartojimu ir platinimu yra gana teisianti prielaida. Romų vaikai, su kuriais aš dirbu, neturi su tuo nieko bendro. Taip pat, kaip būdama lietuvė, aš nesijaučiu susijusi su žmogžudystėmis, kurias įvykdo lietuviai Anglijoje ar Airijoje.

Galbūt nežinome, kad romų gyvenimas yra įdomus, o problemos panašios kaip ir mūsų visų – dažnas tiesiog galvoja, kaip išauginti vaikus, kaip gauti maisto, kaip sudurti galą su galu.

Ar ši problema yra (iš)sprendžiama?


Norėjau ignoruoti šį klausimą. Jis labai sudėtingas. Manau, kad taip. Investuojant į žmonių gyvenimo kokybę ir rūpinantis jais, ji išsprendžiama. Tačiau tikrai ne per vieną dieną, vienus metus ar net ne per vieną dešimtmetį. Kirtimai ne visada buvo vien tik narkotikų platinimo vieta. Situacija iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo visiškai kitokia. Žmonės dirbo, vykdė prekybą, veždavo daiktus iš Rytų valstybių, parduodavo juos Lietuvoje. Buvo daugiau laikomasi tradicijų, tradicinio gyvenimo. Dabar ten liko daug išgriautų namų, daugiau nei pusė gyventojų – vaikų, daug skurdo ir tam tikro liūdesio, kuriame vis tiek dar aidi juokas ir bandymas išgyventi sudėtingomis sąlygomis.

Filme Totonelis ir jo sesuo pasirenka gyvenimą globos namuose, nebegalėdami tinkamai savimi pasirūpinti.  Bet tuo pačiu tarsi pradeda naują gyvenimo etapą: jie mokosi, dalyvauja hip hopo šokio repeticijose. Toto netgi laimi šio šokio konkursą! Kokia romų vaikų integracijos Lietuvoje situacija? Ar jie turi galimybę mokytis, lankyti papildomas veiklas?

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Toto ir jo seserys“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Toto ir jo seserys“ kadras

Vaikai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, skirtingai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Dažnai, kai kalbame apie romus Lietuvoje, visi įsivaizduoja tik šios tautybės žmones, kurie gyvena Kirtimuose, tačiau šeimų yra labai įvairių ir jų galimybės skirtingos. Žinoma, jeigu kalbėsime apie Vilniaus gyvenvietę, dažno vaiko galimybės lankyti mokyklą yra ribotos. Taip sakau ne dėl to, kad vaikas negali nueiti į mokyklą, o dėl to, kad mokantis mokykloje ne gimtąja kalba, neturint pastovaus kitų mokinių palaikymo, susiduriant su jų, o kartais ir mokytojų, nuolatiniais užgauliojimais, vaikas tikrai turi atrasti begalinę motyvaciją eiti į mokyklą.

Tai filmas apie vaikų bandymą išgyventi labai sudėtingomis sąlygomis ir jų pastangas išlikti vaikais.

Kas trukdo arba padeda sėkmingai romų vaikų integracijai švietimo įstaigose?

Trūksta visuminio požiūrio, šeimos palaikymo, romų vaikų palaikymo mokykloje apskritai. Mokytojams tenka per didelis krūvis vienoje klasėje, todėl reikalingas popamokinis darbas, nes daug romų vaikų neturi kas jiems padėtų paruošti pamokas. Tėvai stengiasi kiek gali, bet dažnas nemoka gerai rašyti ar skaityti. Tai susiję su stabilumo šių šeimų gyvenime trūkumu. Kažkada atrodė, kad romai gyvena gan uždarą gyvenimą, tačiau po penkerių metų darbo kartu, atrodo, kad jie kaip tik daug labiau stengiasi pritapti prie valstybės sukurtos sistemos, nors sistema tiesiog buvo kurta ne jiems ir jų nelaukia.

Esate Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė. Kaip ši organizacija vykdo romų integraciją Lietuvoje?

Lietuvos žmogaus teisių centras nėra valstybinė organizacija, todėl stengiamės išgirsti, ką kalba patys romai. Mes stebime situaciją, į ją gilinamės, stebime valstybės institucijų planavimo procesus, dalinamės informacija su romų organizacijomis. Dirbdama su romais, sutikau nuostabių žmonių ir įgijau labai įvairių patirčių. Tikiu, kad žiūrovams po filmo peržiūros taip pat daug kas atrodys kitaip.  

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min