„Voveraitė“ – intymus ir atviras filmas. Dienoraščio formos dramoje mergina pasakoja apie savo patirtis meilės ir sekso srityse. Žiūrovus ji vedasi į savo kasdieninio mokyklinio gyvenimo scenas. Paaiškėja, kad nekalti apmąstymai yra baisios realybės dalis.
Dalinamės režisieriaus ir žiūrovų pokalbiu.
Tomai, gimei lietuvių šeimoje Vašingtone, mokeisi Amerikoje, po šešerių metų grįžai į Lietuvą – kaip jautiesi?
Šiek tiek pamiršau kalbą, sunku kalbėti – laužau liežuvį. Bet faina grįžti, labai pasiilgau draugų.
Gimei lietuvių šeimoje Amerikoje. Vadini save lietuviu ar amerikiečiu?
Amerikoje visada buvau lietuvis, o Lietuvoje – amerikietis.
Kodėl filme palietei seksualinio išnaudojimo temą?
Filmo scenarijų rašiau kartu su pagrindine aktore. Ji daug žinojo apie seksualinį išnaudojimą – buvo tai studijavusi, tad nuo to viskas ir prasidėjo. Teksase yra labai daug seksualiai išnaudojamų nepilnamečių užsieniečių. Tai baisi tema: jaunos moterys ar mergaitės pabėga iš namų, jas suranda vyresnis vyras ir manipuliuoja. Mano rajone buvo toks tuščias namas, kuriame mes ir filmavome šį filmą. Panaudojome ten buvusius daiktus: čiužinį, mergaitės dienoraštį, apyrankes. Kažkas iš tikro gyveno šitame tuščiame baisiame name! Filmavome lėtai, scenarijų kūrėme pagal pasirinktą erdvę.
Pats režisavai, filmavai ir buvai scenarijaus autorius. Kiek iš viso komandoje buvo narių?
Iš pradžių tik du – aš filmavau, o aktorė vaidino. Vėliau keletas mano draugų montuotojų ir garso dizainerių prisijungė. Tad iš esmės filmą kūrė du žmonės.
Kas sunkiausia kuriant trumpametražius filmus apskritai?
Pirmąjį mano darbą „Kalifornija“ filmavome sunkiai – turėjau daug idėjų, kūriau antraplanes istorijas ir norėjosi daug papasakoti, bet viskas trumpo metro filme turi būti paprasta ir suprantama. Kurdamas filmą, mėgstu jį po truputį plėtoti, tačiau trumpametražiai filmai verčia koncentruotis. „Voveraitės“ atveju dirbome kitaip – šiek tiek parašome scenarijų, o tada filmuojame. Viskas vyko gana organiškai – turėjome vieną idėją ir vieną psichologinę būseną ir tai plėtojome.
Mokėtės ir fotografijos, ir politikos mokslų – tai labai skirtingos patirtys. Ar tai kaip nors paveikė Jūsų darbą su kinu?
Fotografijos kursai Vilniaus dailės akademijoje man labai padėjo kine ir videomene: geriau suprantu nuotraukas ir vaizdo simbolius.
Gal jau turi idėjų naujam savo filmui?
Visą gyvenimą gyvenau tarp emigrantų – tiek mano tėvai, tiek seneliai yra emigrantai, ieškantys savojo identiteto. Man įdomus emigracijos klausimas, tad manau, kad prie šios temos ir pasiliksiu.
