Tai – visuomenės, kurios paprastai nepasiekiamos, nes gyvena Sibiro pakraštyje, bendruomenės, neregėjusios nė vieno filmo, šalys, kur vien leidimo filmuoti jų viduje reikia laukti metus.
Žemiau pateikiamų filmų egzotika – apie kokią kelionių gide neperskaitysi.
Honkongas iš pirmų lūpų
Tarp vaidybinio ir dokumentinio žanrų balansuojanti juosta „Honkongo trilogija“ („Hong Kong Trilogy“, rež. Christopher Doyle) kalba vietinių žmonių lūpomis.
Filme veikia trys skirtingos kartos – vaikai, studentai ir vyresnieji. Vidutinio amžiaus moteris kalba apie tikėjimą likimu, vaikas – apie brolį, vagiantį bananus, o jaunas vaikinas – apie gamtos tausojimą... Štai taip paprastai filmo kūrėjas Christopheris Doyle'as švelniai vynioja pasakojimą apie vieną iš didžiausių pasaulio miestų.
Filmo autorius geriau žinomas ne kaip režisierius, o kaip kinematografas. Jis daug dirbo su žymiais Kinijos režisieriais, pavyzdžiui, Zhang Yimou („Raudonasis gaolianas“), Zhang Yuanu („Pekino šunsnukiai”) ar kino džiazuotuoju Wong Kar-wai („Čiongčingo ekspresas“). Su pastaruoju jį siejo ilgalaikis bendradarbiavimas – kartu jie sukūrė 8 filmus, tarp kurių tokie šedevrai, kaip „Meilės laukimas“ ar „2046“.
Žvilgsnis į vieną iš uždariausių pasaulio valstybių
Pagal tai, kokia Šiaurės Korėja piešiama savo šalies vyriausybės, atrodytų, jog saulė ten šviečia kiaurus metus, net ir naktį. Dvejus metus rusų režisierius Vitalijus Manskis laukė leidimo filmuoti tą šviesiąją „tikrovę“. Susirinkęs visus reikalingus leidimus bei gavęs parašytą scenarijų, jis kartu su komanda nufilmavo ir tai, kas turėjo likti už kadro.
Dokumentiniame filme „Čia visad šviečia saulė“ („Under The Sun“) satyriškai atskleidžiama šalies už „geležinės uždangos” gyventojų realybė – kokia „ideali“ ji yra ir kokią siekiama vaizduoti. Visa tai filmavimo komanda įgyvendina per vienerius metus – filmuoja Šiaurės Korėjos pareigūnų paskirtą šeimą, o tiksliau, įamžina 8 metų mergaitės pasiruošimą stoti į vaikų partiją. Kontraversiškas filmas atskleidžia spalvingus diktatūros ritualus, kurie kontrastuoja su pilka vietinių kasdienybe.
Filmo aktoriai – genties žmonės, niekada nematę filmų
Ne kiekvienas režisierius išdrįsta savo filmams rinktis neprofesionalius aktorius. O štai Bentley Deanas ir Martinas Butleris pasiūlė filmuotis žmonėms, kurie nėra matę nė vieno filmo.
Priežastis paprasta – praleidę daugiau nei pusmetį Tanos saloje su vietine gentimi, jie sužinojo meilės istoriją, kurią nusprendė atkurti. Tokiu būdu autentiškas pasakojimas su vietiniais „aktoriais“ po 20 metų atgimsta kine pavadinimu „Tana“ („Tanna“).
Šis filmas – tai jautri įsimylėjėlių istorija, kurie pasipriešina gentinėms vedybų taisyklėms. Vava nenori tekėti už jai išrinkto kitos genties vyro. Kaip išeitį jaunuoliai pasirenka pabėgimą į džiungles...
Du pasivaikščiojimai po džiungles
Kolumbiečių režisierius Ciro Guerra pristato savo trečiąją pilno metro juostą „Gyvatės apkabinimas“ („Embrace of The Serpent“). Apie šios mistinės odisėjos įspūdingumą byloja palankūs užsienio kino festivalių atsiliepimai bei nominacija „Oskarui“ kaip geriausiam užsienio šalies filmui.
Istorinėje nuotykių juostoje, paremtoje tikrais dienoraščių įrašais, vaizduojama skirtingų vyrų – dviejų baltųjų ir džiunglių šamano – kelionė, kurios pagrindinis tikslas – retas gydantis augalas yakruna. Nors nespalvotoje transcendentinėje kelionėje džiunglės lyg gėlės žiedas atsiskleidžia visu grožiu, tačiau taip pat išryškėja kolonializmo padaryta įtaka Amazonijos žemėms ir žmonėms. Įtaigus ir estetiškas pasakojimas nebus tik vizuali pramoga, o privers susimąstyti apie civilizacijos padarinius.
Kitas dėmesio vertas filmas iš programos „Metų atradimai“ taip pat iš Kolumbijos – „Gimdymas“ („Delivery“, rež. Martín Mejía Rugeles).
Debiutiniame filme laikas teka lyg upė, neskubėdamas, ta pačia vaga, o žmonės gyvena cikliškai ir paprastai įstabioje, tačiau izoliuojančioje ir pavojingoje gamtoje. Režisierius atidžiai ir neskubėdamas rodo jauną nėščią moterį Heleną, jos kasdienybę ir vidinius jausmus. Šis elegantiškai susuktas filmas neskubina, o švelniai neša pasroviui.
„Lopšinė liūdnoms paslaptims“ – ilgiausias festivalio filmas
236 minutės – tiek trunka filmas „Lopšinė liūdnoms paslaptims“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“). Filipiniečio Lavo Diazo filmai visuomet išsiskiria savo trukme: ilgiausias jo filmas – 11 valandų. Tačiau šio kino kūrėjo darbai visuomet dovanoja išskirtinius potyrius.
Dviejų dalių filme pasakojama apie 30 dienų trukusias Filipinų revoliucionieriaus Andres Bonifacio kūno paieškas, kurias išgyvena jo žmona. Kaip sako L. Diazas, šiam filmui jis rengėsi 17 metų.
„Kino pavasaryje“ anksčiau buvo rodytos trys nepriklausomo Filipinų autoriaus juostos: „Norte. Istorijos pabaiga“ (2013), „Iš to, kas yra prieš“ (2014) ir „Audros vaikai“ (2014).
Sunkus gyvenimas stepėse
Martos Minorowicz debiutinis pilnametražis dokumentinis filmas „Stepių vaikai“ („Zud“) nukelia į Mongoliją, kur nedėkingas stepių klimatas gerokai apsunkina kasdienybę. Nepaisant to, gamtos atšiaurus žavesys nedingsta, o žmonių ir gyvūnų artumas verčia stebėtis.
Tėvo padedamas, berniukas ruošiasi 35 kilometrų jojimo varžyboms, kurias laimėti būtina dėl pinigų, reikalingų šeimai išlaikyti. Tokiu būdu 11-metis Suhbatas atsisveikina su vaikyste ir lyg vadžias į ranka ima šeimos likimą.
„Tofalarija“ – dar niekada Lietuvoje nerodyta Šarūno Barto juosta
1985-ųjų „Tofalarija“ – pirmasis Šarūno Barto filmas, kuris pasakoja apie nedidelę Sibire gyvenančią tofalarų tautą.
Nors žymus lietuvių kino kūrėjas norėjo filmą pristatyti užsienio kino festivaliuose, tačiau to padaryti nepavyko. Tuometinė valdžia reikalavo iškirpti tam tikrus kadrus, o režisierius nesutiko. Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovai galės pirmieji pamatyti šį iki šiol Lietuvoje viešai niekada nerodytą Š. Barto filmą.
