Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 03 14

Žymūs kino kūrėjai apie atgimti padedančius režisieriaus Abbaso Kiarostami filmus

2016-ieji buvo praradimų metai kultūros pasaulyje: mirė tokie kūrėjai kaip Davidas Bowie, George‘as Michaelas, Princas bei didžiulę įtaką kino pasauliui padaręs Irano režisierius Abbasas Kiarostami. Poetiškus kasdienybės paveikslus kūrusio režisieriaus filmai ne tik nagrinėjo aktualias šių dienų socialines problemas, bet ir įėjo į kino istoriją. 22-asis „Kino pavasaris“ atiduoda duoklę šiam iškiliam Irano režisieriui, todėl festivalyje žiūrovai galės išvysti A. Kiarostami filmų retrospektyvą.
Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“
Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“

A. Kiarostami pradėjo kurti 1970 m., o į pasaulinę sceną žengė 1990 m. su filmu „Stambus planas“ (1990, orig. Nema-ye Nazdik, angl. Close-Up). 1997 m. jo filmas „Trešnių skonis“ (1997, orig. Ta’m e guilass, angl. Taste of Cherry) buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje Auksine palmės šakele. A. Kiarostami mirtis 2016 m. liepos 4 d. sukrėtė visą kino pasaulį. Daugelis jo draugų režisierių negalėjo patikėti, kad vienas reikšmingiausių pastarųjų trijų dešimtmečių režisierių nebesukurs jokio filmo.

Pasaulio stebėtojas

„Pasaulis – tai mano dirbtuvės“, – yra sakęs A. Kiarostami. Kasdienės patirtys buvo pagrindinė jo filmų medžiaga, jis ne kurdavo grožį, bet atrasdavo jį pasaulyje ir jį atspindėdavo. A. Kiarostami ne matydavo meną, bet jo ieškodavo. Automobilis, kuris daugelyje režisieriaus filmų važinėja po miestą, – tai kino tiesos įrankis, kuris stebėdavo ir ieškodavo. Taip tai, kas nematoma, tapdavo vaizdiniu.

VIDEO: Vyšnios skonis (Taste of Cherry) I Kino pavasaris 2017

Pasak režisieriaus Victoro Erice, A. Kiarostami filmai Vakaruose buvo pamatyti tuo metu, kai buvo atsisakyta iliuzijų ir kinas kaip menas patyrė krizę, prarado energiją. Todėl A. Kiarostami kuriamas kinas buvo sutiktas kaip šviežio vėjo gūsis.

Iranietiškos šaknys

Nepaisant augančio Irano valdžios spaudimo, režisierius nepaliko gimtojo krašto, nes tai, pasak jo, būtų lyg perkelti medį iš vienos vietos į kitą – jis nebeduotų vaisių. Pasak prancūzų režisieriaus Nicolas Philiberto, A. Kiarostami sprendimas likti savo šalyje ir kurti tarp savų buvo labai drąsus.

Irano režisierė Shirin Neshat pasakojo, kad A. Kiarostami atvėrė duris į Iraną po 1979 m. revoliucijos, kai Irano įvaizdis pakito ir iš turtingos poetų bei mistikų kultūros tapo barbariška fanatikų žeme. A. Kiarostami atsuko savo kamerą į paprastus iraniečius, o ne atstumiančius politikus ir religinius fanatikus. Jis suteikė iraniečiams vilties. Jo švelni, filosofinė ir poetiška kamera neigė, kad pagieža ir neapykanta yra iraniečių duona. Kine A. Kiarostami buvo naujos kino formos pradininkas – minimalios, poetiškos, žmogiškos ir peržengiančios bet kokius cenzūros kodus. Jis sugebėjo pasakoti istorijas, kurios buvo etniškai savitos, bet kartu ir universalios, atitinkančios šiuos laikus, bet kartu amžinos.

Paprasti dalykai dideliame ekrane

A. Kiarostami pirmenybę teikdavo paprasčiausioms istorijoms su stipriai išreikštu dramaturginiu jautrumu. Režisierius N. Philibertas teigė, kad A. Kiarostami filmuose labai svarbi gyvenimo trapumo tema – egzistencinis ryšys, siejantis gyvenimą ir mirtį. Jis supindavo dokumentiką su fikcija, sugebėdavo jas sulieti taip, kad jos egzistuodavo kartu. A. Kiarostami sugebėjo didžius dalykus išreikšti paprastomis priemonėmis.

Šis kūrėjas paprastus veikėjus išvystydavo iki sudėtingų personažų, gilių ir kompleksinių. Režisieriui Mike‘ui Leigh didžiausią įspūdį paliko filmas „Dešimt“ (2002, orig. Dah, angl. Ten). Pasak jo, tai yra vienas nuostabiausių visų laikų filmų. Dešimt scenų su dviem veikėjais paprastame mašinos, judančios po Teherano gatves, salone. A. Kiarostami genialiai atskleidžia kiekvieną šių veikėjų, mes susipažįstame su jų pasauliu ir juos supančiais artimaisiais. Be to, A. Kiarostami šiuo filmu sugebėjo atskleisti moters vaidmenį visuomenėje – tai puikus feministinis filmas.

Apie A. Kiarostami filmų paprastumą ir kartu sudėtingą bei gilią jų mintį atsiliepė ir režisierius Jimas Jarmuschas. Jis pamena, kaip kažkada seniai VHS kasetėje matė savo pirmąjį A. Kiarostami filmą „Duona ir gatvė“ (1970, orig. Nan va Koutcheh, angl. Bread and Alley). J. Jarmuschas buvo sujaudintas jo paprastumo: mažas berniukas turi parnešti namo duonos, o jį nuolat puola agresyvus ir nenuspėjamas šuo. Filo pasaulis sumažintas iki kelių gatvelių ir berniuko su kasdieniška, bet svarbia misija. 10 minučių. Juoda ir balta spalvos. Pirmasis režisieriaus darbas.

VIDEO: Filmo „Dešimt“ anonsas

„Aš pažiūrėjau šį filmą dar kartą, kai sužinojau apie A. Kiarostami mirtį. Dabar aš noriu pasinerti į visus jo filmus – į tuos, kurių nemačiau, taip pat ir tuos, kuriuos mačiau“, – sako J. Jarmuschas.

Hossainas Sabzianas, pagrindinis A. Kiarostami „Stambus planas“ veikėjas, sakė: „Pamatęs kiekvieną naują gerą filmą jaučiuosi atgimęs.“ Panašiai jaučiasi kiekvienas, kuris kada nors yra matęs ypatingo kūrėjo A. Kiarostami filmus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius