Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 11, 22:08

Nuo TV, radijo iki „Klaipėdos švenčių“: Eglė Šulskė kultūros sėklą skleis plačiau

Iš Biržų per Vilnių iki Klaipėdos. Nuo televizijos ekrano, radijo stoties pultų, pardavimų iki „Klaipėdos švenčių“. Pastarosios įstaigos vadove ką tik tapo Eglė Šulskė, iš ekrano anksčiau pažįstama Vaičytės pavarde. Naujoje pozicijoje startavusi moteris iššūkių nebijo ir tapo ketvirtąja per metus šios įstaigos vadove. Kokios gi tos uostamiesčio šventės ir kaip šiame mieste gyvenasi sostinę į Klaipėdą prieš vienuolika metų iškeitusiai biržiškei E.Šulskei?
Eglė Šulskė Interviu
Eglė Šulskė / Asmeninio arch. nuotr.

Gruodžio 1-ąją E.Šulskė pravėrė įstaigos „Klaipėdos šventės“ duris. Moteris tapo ketvirtąją per metus šios organizacijos vadove.

Vienas po kito iš darbo išėjo trys vyrai – ilgametis įstaigos vadovas Romandas Žiubrys, porą savaičių padirbęs buvęs Klaipėdos „Akropolio“ vadovas Ovidijus Zibalis, vėliau – Liutauras Galinis. Pastarasis darbą paliko paskutiniąją vasaros dieną, kuomet Specialiųjų tyrimų tarnyba sulaukė Klaipėdos politikės Ninos Puteikienės prašymo ištirti konkursų į Klaipėdos savivaldybės kultūros įstaigų vadovus skaidrumą ir teisėtumą.

Daugiau nei dešimtmetis Klaipėdoje

Prie vairo pačiame žiemos švenčių pasirengimo įkarštyje stojo E.Šulskė, jau vienuolika metų gyvenanti Klaipėdoje. Pastaruoju metu klaipėdiečiai jos balsą girdėjo radijo stoties „Laluna“ eteryje.

Per dešimtmetį uostamiestyje moteris subrendo. Anksčiau žinomas televizijos veidas nuklydo visai kitu profesiniu keliu, įgijo vadovavimo pardavimų komandoms patirties, tačiau nenutolo ir nuo kūrybos, kurią vadina prigimtine duotybe.

Apie gyvenimą Klaipėdoje, jos žmones, šventes ir kalbėjome su naująja įstaigos vadove.

– Egle, kaip visgi susiklostė, kad gyvenimas Jus atvedė į Klaipėdą?

– Taip pasisuko asmeninis gyvenimas, kad su šeima prieš vienuolika metų atvykome gyventi į Klaipėdą. Vilniuje po studijų pragyvenau dešimt metų. Pamenu, kai atvykome į uostamiestį, nauji pažįstami vis klausdavo, kiek laiko gyvenu Klaipėdoje. Buvo „tik metus“, „vėliau penkerius“, o dabar Klaipėdoje gyvenu jau ilgiau nei gyvenau sostinėje – eina dvylikti.

Pamilau šį miestą. Turėjau ir realią grįžimo į sostinę galimybę, ir svarsčiau ją, ten iki šiol gyvena daug mano draugų, palaikau ryšius ir su buvusiais kolegomis, visgi pliusai susidėliojo taip, kad jų persvara buvo Klaipėdos pusėje.

Butauto Barausko nuotrauka /Eglė Vaičytė-Šulskė
Butauto Barausko nuotrauka /Eglė Vaičytė-Šulskė

– Tai kokie tie metai Klaipėdoje?

– Pirmi pora metų buvo sunkesni, bet priežastys objektyvios. Atvažiavusi į tuo metu man visiškai nepažįstamą Klaipėdą, po dviejų savaičių pagimdžiau sūnų, neturėjau čia draugų, o ir socialinio rato kūrimui atsidūriau nepalankiose aplinkybėse – tampau mama, o tai man irgi buvo nauja patirtis.

Dragūnų kvartalo, kur tuomet gyvenau, mamytėms, turbūt, atrodžiau keistai, nes kalbindavau jas ir bandydavau užmegzti kontaktą. Tiesą sakant, ten draugių neradau. Tada supratau, kad klaipėdiečiai kitokie – ramesni, labiau gamtos, tylos žmonės, kad tapti jų draugu tiesiog užkalbinęs Girulių miške negali, jiems susitikimai su draugais artimesni namų aplinkoje, o kad įsileistų į juos, irgi reikia daugiau laiko.

Lietuva maža, bet žmonės, miestai turi savo išskirtinumų. Klaipėdiečiai, kas man yra labai gražu – dideli savo miesto patriotai. Aš pati biržietė. Būdavo grįžtu iš gimtinės, iš alaus krašto, bandau pasiūlyti tikro rugelio... Sako – ne, mes tik savo geriam. Mano sesuo „Biržų duonoj“ dirba, sako – ne, ne, mums skaniausia Klaipėdos duona, o geriausia radijo stotis, žinoma, „Laluna“.

Aš pati biržietė. Būdavo grįžtu iš gimtinės, iš alaus krašto, bandau pasiūlyti tikro rugelio... Sako – ne, mes tik savo geriam.

Čia turi tai išgirsti priimti, patikrinti, pajusti ir prisitaikyti, o neprisitaikius gerbti tokius pasirinkimus, čia yra Klaipėda.

– Gruodžio 1-ąją, sulig kalendorine žiema, startavote kaip „Klaipėdos švenčių“ vadovė. Kokie tie pirmieji įspūdžiai kartu su gruodžio šaltuku?

– Tų darboviečių ne vieną esu turėjus, adaptacijos procesai kitur vykdavo truputėlį ilgiau. Čia, tiesą sakant, atėjau į darbų sūkurį, įkritau į darbus, sprendimus, kuriuos teko priimti čia ir dabar.

Jau antrą dieną eidama į darbą su pačia savim turėjau monologą, drąsinau save priimti sprendimus, galvoje dėliojau reikiamus argumentus. Pirmi sprendimai tądien ir buvo priimti sprendimai.

Bet nuo pat pirmų dienų jaučiau ir kolegų, ir darbdavių palaikymą, sulaukiau klausimų, kaip jaučiuosi, pagalbos siūlymų, tikrai jaučiu nuoširdų palaikymą ir esu už tai labai dėkinga.

– Šiuo metu pagrindinis dėmesys artėjančiam eglutės įžiebimui, kuris bus gruodžio 11-ąją. Klaipėda pasirinko nestandartinį variantą. Vasarį – Šviesų festivalis. Dėmesys žiemos šventėms?

– Svarbus ne tik eglutės įžiebimas. Gruodžio 17-ąją arenoje vyks projekto „Klaipėda Europos jaunimo sostinė“ uždarymo renginys, didelis dėmesys ir ten, galvojame apie Klaipėdos šviesų festivalį.

Eglės įžiebimo šventės metu Anikės aikštėje atsiranda simbolis, kuris primins, kad 2022-aisiais Klaipėdai 770 metų. Šviesų festivalis bus dar stipriau apie Klaipėdą, jos gimtadienį. Visi šie darbai vyksta, tikrai turime ką veikti.

Visi trys renginiai jau buvo idėjiškai truputį apčiupinėti komandos iki man ateinant. Turbūt daugiausiai man teks prisiliesti prie Šviesų festivalio.

Kalbant apie artimiausią renginį – eglutės įžiebimą, kuris vyks gruodžio 11 dieną, šiemet ateiname su drąsesne, nei iki šiol buvo idėja. Turėsime mažą eglutę, kuri aikštėje įsikurs kaip muziejinis eksponatas, tačiau noriu nuraminti besibaiminančius – įspūdis bus ne mažesnis, nes eglutės instaliacija bus didelė, blizgi ir labai įspūdinga. Noriu pabrėžti, kad Klaipėda ir šiais metais lieka ištikima tikros eglutės idėjai, keičiasi tik formatas.

Asmeninio arch. nuotr./Eglė Šulskė
Asmeninio arch. nuotr./Eglė Šulskė

Klaipėda yra inovatyvus ir šiuolaikiškas Lietuvos didmiestis, manau, esame subrendę ir pasiruošę priimti naujas idėjas. Man atrodo, kad tokia eglutės įžiebimo koncepcija labai vietoj ir laiku, jai nuoširdžiai pritariu ir manau, kad ateinančiose šventėse taip pat ieškosime panašių elementų.

– Egle, užėmėte poziciją, kuri reikalauja ir kūrybinio proveržio, ir vadovavimo įgūdžių. Laikote save kūrybos žmogumi iš prigimties?

– Esu kūrybos žmogus. Tai duotybė, kurią atsinešiau gimdama. Visos kitos kompetencijos, kurias galiu taikyt kaip vadovė, įgytos per darbo patirtis ankstesnėse darbovietėse. Kūrybinis procesas, idėjų generavimas mane uždega ir išlaisvina, keičiasi mano kūno kalba, kalbėjimo tempas. Manau, tai jau spėjo pastebėti ir naujieji kolegos.

– Jūsų patirtis spalvinga – nuo darbo televizijoje, radijuje, kai jaunimas jus žinojo iš ekrano kaip „Tangomanijos“ vedėją, radijo balsą iki šios vadovaujančios pozicijos.

– Buvo tokia muzikinė laida, kurią vedžiau su Martynu Starkumi ir Sauliumi Urbonavičiumi-Samu. Penktadieniais turėdavom tiesiogines transliacijas su atlikėjais per „Tango TV“. Čia buvo mano pati pradžia. Vėliau Lietuvos televizijoje su Andriumi Tapinu vedėme laidą, kuri buvo skirta Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą. Žurnalistai keliavo po šalis ir rengė reportažus, perteikdami, kaip Europos Sąjungos valstybėse, į kurią įstojome, gyvena paprasti žmonės.

Paskutinė mano stotelė Vilniuje buvo radijo stotis M-1, visada paraleliai dirbau ir kaip renginių vedėja.

Atsikrausčius į Klaipėdą, augindama vaiką įstojau į Klaipėdos universitetą, baigiau vadybos studijas. Buvau jauna moteris, palikus karjerą Vilniuje nusprendžiau visiškai keisti veiklos kryptį. Tuomet ne vienas kraipė galvą, daug kam tai pasirodė netikėta, tačiau žiūrint iš šiandienos perspektyvos, manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų, atvedęs mane prie šiandienos galimybių ir darbų.

Beje, pardavimai, kuriuose dirbau daugiau nei 7 metus, irgi reikalauja kūrybos. Savo komandai dažnai sakau, kad bet kuriame darbe šiandien ji yra viena svarbiausių sėkmingo darbo priežasčių, beje, kaip ir komunikacija, kurioje taip pat turiu daug patirties.

Šiandien aišku, jei nebūčiau atvažiavusi į Klaipėdą, baigusi antro universiteto, nebūčiau pasukusi į naują sritį, nebūčiau atėjusi, kur esu dabar.

Beje, kai esi kūrybos žmogus, dairaisi, kur galėtum save realizuoti visapusiškai, tai „Klaipėdos šventės“ visada buvo mano akiraty.

– „Klaipėdos šventės“ šiemet kaip reikiant nukraujavo, keitėsi vadovai, išėjo ir kai kurie ilgamečiai darbuotojai. Ar negąsdino ši pozicija?

– Esu visiškai naujas žmogus, dar tik pažindinuosi su naujaisiais kolegomis iš savivaldybės, su esamais kolegomis. Nei prieš konkursą, nei jį laimėjusi neturėjau net kam paskambinti ir paklausti apie tai, kuo gyvena įstaiga. Bet visada aiškiai žinojau, kad noriu čia būti, drąsiai čia atėjau, nes pirmiausia pasitikiu savimi, žinau, kad galiu ir moku bendrauti su įvairiais žmonėmis, o žmonės tau visada yra žmogiški, kai su jais esi atviras. Aš tokia esu, to paties tikiuosi ir iš kitų. Manau, kad visos problemos yra sprendžiamos ir išsprendžiamos. O dirbti visur yra nelengva, kai dirbti nori gerai – ir TV, ir radijuje, ir pardavimuose.

Kalbant apie „Klaipėdos švenčių“ ir buvusių vadovų istorijas – stengiuosi žiūrėti į priekį. Matau, kad esami kolegos irgi žiūri tik ten. Tikiu, kad daug gražių dalykų nuveiksime sykiu.

Niekad nedirbau valstybinėje įstaigoje, tai man nauja patirtis, bet žvelgiant į esamą situaciją matau, skirtumas tarp jos ir šiuolaikinio verslo organizacijų nedidelis, aišku, kadangi disponuojame ir mokesčių mokėtojų lėšomis, turime ilgesnius procesus sprendžiant jų panaudojimo klausimus ir tai yra normalu. Jau sutikau čia daug savo srities profesionalų, jaunų, šviesių, gražių žmonių, kurie taikliai kalba, mato, rodo dėmesį ir kelia pasitikėjimą. Kol kas esu komforte, ryte kėliausi ir pozityviai nusiteikusi ėjau į darbą.

Esu komandos žmogus, neketinu eiti priekyje darbų procese, noriu eiti horizontaliai su jais ir dalyvauti visuose procesuose.

– Klaipėdoje gausu ilgamečių, tradicijas turinčių švenčių, gal kyla minčių apie naujas?

– Klaipėdoje yra daug labai gražių renginių. Yra Žvejų rūmai. Beje, pati pradėjus dirbt radijuje ėmiau gauti pasiūlymus iš jų vesti miesto renginius – Kovo 11-osios, Vasario 16-osios, Liepos 6-osios renginiai, koncertai. Bibliotekos taip pat daro kokybiškus renginius. Žmonės, kurie jaučia kultūrinio gyvenimo alkį, jų gali rasti pakankamai. Gaila, kad ne visada jie tokie garsūs, kaip norėtųsi. Prisideda ir pandeminė situacija.

Kalbant apie didesnius renginius, kurie po mūsų įstaiga – Jūros šventė, Šviesų festivalis, regata „The Tall ship races“, Laivų paradas– čia Klaipėdos vizitinės kortelės. Dauguma jų įkvėpti jūros, manau, ir toliau kurdami juos stiprinsime ir didinsime meilę jai ir miestui, kuriame gyvename. Tikrai turime kuo didžiuotis.

Kalbant apie naujus renginius yra įvairių minčių. Baigiasi europinis jaunimo sostinės renginys, iniciatyvų buvo visokių, manau, kad kai kurios liks ir bus tęstinės.

Daug žmonių grįžta į Klaipėdą, kūrybingų, kurie gyveno kituose miestuose ir kūrė įdomius projektus. Gal ir tai padiktuos idėjų.

Klaipėda puikiai tvarkosi ir gražėja. Neteko gyventi pietinėje miesto dalyje, bet kartas apsilankau – kiek gražių parkų, tiek daug investuota, kodėl ten nenunešus truputį kultūros? Man Klaipėda atrodo – pasidalijusi – centrinė dalis, pietinė ir šiaurinė dalys. Man norisi imti ir pasėti tą sėklą per visą miestą – šiauriečiai nuvyktų į pietinę miesto dalį ir atvirkščiai. Tai nebūtinai turi būti atskiras renginys, kad ir Jūros šventės metu. Turime daug gražaus laiko, matysime, nes viskas dar tik prasideda.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min