Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25).
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip iš tikrųjų atrodė Jėzus? Mokslininkė turi savo atsakymą
Smurtaujantis Jėzus?
Smurtaujantis Jėzus? Na tikrai ne! Ką aną dieną jis padarė Jeruzalės šventykloje, mums nesuvokiama. Mes įpratę jį matyti mergaitiškai gerą, švelnų, supratingą, gailestingą, jautrų... Kas čia nutiko? Kaip sutelpa Jėzuje tas gerumas ir netramdomas pyktis?
Nesumenkinkime įvykio: jis išvijo visus prekiautojus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
Nesumenkinkime įvykio: jis išvijo visus prekiautojus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
Šitaip jis tikrai užsitraukė įsiūtį: “Jis sugadino dieną ir nuotaiką!” “Iš to sąmyšio labiausiai pasipelnė vagys!” “Kas mums atlygins nuostolius?“ „Kur buvo šventyklos policija?“ „Kodėl jo nesudrausmino kunigai?“ O juk viskas buvo taip tvarkinga, taip gerai organizuota, viskas pagal liturginius nuostaus... Argi galima į šventyklos iždą dėti nešvarius pinigus? O nešvarūs jie dėl svetimų dievybių ar karalių bei imperatorių, save laikančių dievais, atvaizdų ant jų. Ne! Tai būtų Izraelio Dievo paniekinimas! Čia taip reikalingi pinigų keitėjai, vietoj jų parūpinantys švariuosius šekelius. Nejau įmanoma kur nors iš Romos atsivaryti gyvulį aukojimams? Aišku ne! Štai kam čia gyvulių prekeiviai.
Viskas buvo gerai sutvarkyta. Buvo tiekiama užtektinai aukų, tad privalomi aukojimai nenutrūkdavo. Gerai ir pardavėjams, ir kunigams. Kiekvienam savo!
Visiems tai atrodė būtina ir natūralu. O Jėzus įsiveržia kaip viesulas. Kodėl? Iš kur jo galia? Jei visi darys ką panorėję, kuo viskas baigsis...
Klausimai teisėti. Jėzus atsakys. “Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!” Čia jums ne koks nors pranašas. Čia Sūnus! Ir šie namai yra jo namai, nes tai – jo Tėvo namai. Jis negali pakęsti kad viskas čia taip daugiaprasmiška. Santykiai su Dievu negali būti komerciniai. Dievo neįmanoma nupirkti. Nei su aukomis, nei su dovanomis. Jei kas nori jį prisijaukinti, nesuprato nieko. Kas ugdo aną mąstyseną – dėl asmeninių interesų – suteršia viską kas yra kilniausio ir švenčiausio.
Ar esame jautrūs, kaip jis, saugodami gerą, nesuterštą Dievo vardą?
Štai kodėl prieš kraštutinį blogį - kraštutinės priemonės. Čia per daug svarbūs dalykai, kad pajėgtum išlikti mandagiu, išauklėtu, kantriu. Viešam skandalui reikia pasipriešinti tuoj pat, nelaukiant, neieškant tinkamesnių formų.
Iš esmės, už šį žingsnį Jėzus sumokės brangiai. Tai bus tas lašas, kuris perpildė taurę. Ir išprovokavo sprendimą Jėzų nužudyti.
Mes, Jėzaus mokiniais, kas bebūtume - kunigai, pasauliečiai, ar esame jautrūs, kaip jis, saugodami gerą, nesuterštą Dievo vardą? O gal tikimės smilkalų dūmais pabandyti pridengti pinigų skimčiojimą ir turgaus erzelį?
