Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5,21-43)
Tikėjimo tvarumo prašo Jėzus Jairo, sinagogos viršininko, kurio duktė tik ką numirė. Kai aplink kai kurie siūlo Jairui nebegaišti ir nebegaišinti Mokytojo, Jėzus prašo: „Tegul nesibaigia tavo tikėjimas“... Juk neužtenka tikėti vos akimirką; nevilties valandą, kai trokšti kabintis į bet ką... Reikia kai ko daugiau – tikėjimo, kuris nesiliautų ir apimtų visus tamsiausius gyvenimo momentus.
Stebuklas, kuris bus padarytas, bus tik ženklas, tik ženklas to, kas vyksta.
Žinia apie dukters mirtį padaro galą bet kokioms išgijimo viltims. Ko laukti, kai viskas baigta? Bet kova su liga ir mirtimi, su visu tuo, kas žemina, įkalina, kėsinasi į žmogaus gyvybę, tik pradėta. Stebuklas, kuris bus padarytas, bus tik ženklas, tik ženklas to, kas vyksta. Jis kyla iš gydančios dieviškos jėgos ir pasitikinčiojo vilties susitikimo.
Be Dievo įsikišimo, visa ko šeimininkė mirtis atrodo nesustabdoma. Tačiau be žmogaus tikėjimo visa pakeisti galinti meilės jėga yra neįgali.
„Vien tikėk!“ Šis kvietimas turi pasiekti ne vien Jairą, bet ir mus. Jis primena apie būtinybę su Dievu sukurti kitokius santykius. Santykius, kurie pranoktų tradiciją, įprotį, naudą. Jie turi būti išbandyti laiku.
„Vien tikėk!“ Šis kvietimas skatina nesiliauti net tada, kai viskas atrodo baigta.
„Vien tikėk!“ Šis kvietimas skatina nesiliauti net tada, kai viskas atrodo baigta. Per Jėzų Dievas nori perkeisti žemės veidą ir duoti žmonėms netikėtus atsakymus į slaptuosius žmonių troškimus. Tačiau Jis, kaip visada, veikia paprastai, per meilės pagimdytus santykius, per užuojautą, per gerumą ir laukia atsako, kuris išreikštų visiškai išbandytą pasitikėjimą.
Ar pastebėjote, kad veiksmas, kuriuo mergaitė pakviečiama gyventi, niekuo neypatingas, visiškai neezoteriškas, nemagiškas. Jėzus paima mergaitę už rankos ir paprasčiausiai sako: „Kelkis!“ Šiame veiksme ir žodyje mes galime įžvelgti Dievą, kuris atima iš mirties gniaužtų ir pastato ant kojų, duoda jėgų vaikščioti, keliauti per žemę.
Mes neturime pakankamai jėgų patys atsikelti, tik Jis gali mus pastatyti ant kojų, atkurti vertę, išsiųsti į kelią.
Jis paima mūsų ranką, kad išplėštų mus iš mūsų ligų ir leistų pažinti išlaisvintą būtį. Šitaip atpažįstamas Jo tėviškas veikimas: mes neturime pakankamai jėgų patys atsikelti, tik Jis gali mus pastatyti ant kojų, atkurti vertę, išsiųsti į kelią.
Jis paima mus už rankos, kad išvaduotų iš mirties ir blogio galios, ir palydėtų prie gyvybės šaltinių, duotų ragauti naujos būties. Tačiau tokia Jo veikla nepraeis be pasekmių. Ši pakelianti draugiška ranka turės kovoti esminę kovą. Dievo Sūnus apsispręs nuogomis rankomis ir nepridengtu veidu priimti blogio siautėjimo iššūkį.
Jis nebijos rizikuoti. Jis nebijos žaizdų. Nebijos kentėti. Net mirti. Iš meilės. Vien iš meilės. Kad triumfuotų gyvenimas. Gyvenimas, išlaisvintas iš visų naštų, iš visų sielvartų, iš visų kančių.
