Tos pabaigos pradžia yra tiesiogiai susijusi su naująja valdančiąja koalicija, nes pasaulis Lietuvoje baigsis tada, kai galutinai paaiškės, jog Seimo daugumoje vis dėlto bus Darbo partija. Pabaiga bus dar greitesnė, jei tos partijos atstovai dirbs Vyriausybėje.
„Kriminalinė koalicija“, „nusikaltėlių dauguma“, demokratijos ar net visos Antrosios Respublikos pabaiga ir dar daug kitų apokaliptinių pranašysčių jau yra kalbėjimo norma politikams, kurie save priskiria „dešiniajam patriotiniam“ flangui ir kuriems tuoj tuoj tarnybiniai kabinetai ir tarnybiniai automobiliai su vairuotojais taps tik prisiminimu. Ne vienam šis atsisveikinimas bus dar nemalonesnis, nes pasakyti „sudie“ teks ir tarnybinei algai.
Sunkiau suprasti prezidentę, kuriai Seimo rinkimai netapo slenksčiu atgal į realų gyvenimą.
Skausmas suprantamas ir žmogiškai pateisinamas. Ketveri metai yra ilgas laikas, per kurį nesunku įprasti prie gyvenimo tarnybiniame kabinete ir tarnybiniame automobilyje, ir pamiršti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.
Kiek sunkiau suprasti prezidentę, kuriai Seimo rinkimai netapo slenksčiu atgal į realų gyvenimą, ir ji vis tiek siūlo siaurą pasirinkimą: arba darysit taip, kaip aš noriu, arba bus „pinigų dalybos kriminalizuotų oligarchinių grupuočių naudai“. Sutikite, pasirinkti nėra labai lengva.
Juolab kai koks M.Laurinkus iš už kampo (kaip įprato dirbdamas saugume) perspėja, kad pasirinkus neteisingai, Lietuvą, žiūrėk, net iš ES išmes.
Kai panašią isteriją rinkimus pralaimėję politikai buvo sukėlę po 1992 metų rinkimų, kuriuos laimėjo tuometė LDDP, buvo šiek tiek juokinga. Ypač – kai pralaimėjusieji užtarimo ieškojo rašydami skundus Didžiosios Britanijos parlamentarams, kurie puikiai žino, kad pralaimėjimas rinkimuose nereiškia Jungtinės Karalystės pabaigos. Žino tai net rinkimuose nedalyvaujanti Elizabeth II, kuriai, kaip ir D.Grybauskaitei, tenka paskirti rinkimus laimėjusios partijos vadovui sudaryti ministrų kabinetą.
Tačiau nuo 1992 metų Lietuvoje jau užaugo nauja karta, nežinanti nei kas yra LDDP, nei kodėl tada kalbėta, kad rinkimus jai padėjo laimėti šlapia dešra. Ta karta net nežino, kas ta šlapia dešra.
Šiandien tai kartai pasitaikė proga tapti gyvosios istorijos liudininkais, tik neaišku, ar tuo reikėtų labai džiaugtis.
Nes iš esmės tai visa tai, kas vyksta šiandien, ne tik primena 1992-uosius, kai Lietuva žengė pirmuosius žingsnius demokratijos link. Ta isterija ir nesugebėjimas susitaikyti su rinkėjų valia (kad ir kokia kvaila ar neteisinga ji kai kam gali atrodyti) liudija, kad per 20 metų ne taip toli ir nuėjome.
Ir kalbėti čia reikėtų ne tik apie demokratiją ar rinkimų rezultatus. Daug liūdniau tai, kad dalis politikų taip ir nesuprato, jog keikdami ir juodindami oponentus bei tautą, kuri „neteisingai“ pasirinko, jie keikia ir juodina Lietuvos valstybę.
Nes viskas, kas joje vyksta, įskaitant ir rinkimų rezultatus, teisiamųjų suole atsidūrusią partiją, bei Seimo vicepirmininku tapusį kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, yra tiesioginė ir jų 20 metų darbo pasekmė.
