Daugybė žmonių pradeda, įpusėja ar baigia dieną sporto salėje. Įmanoma patikėti, kad žaisti futbolą ar krepšinį kažkam yra pramoga. Ko tik žmonės savo pramogai neprisigalvoja... Bet ar tikrai manote, kad kas nors pramogauja bėgdamas, darydamas pritūpimus ar mojuodamas svarmenimis? Jau nė nepradedu mąstyti, ką galėtų reikšti stulbinamai augantis maratono populiarumas. Tie, kas kenčia skausmą ir mėgaujasi žliaugiančiu prakaitu, sporte neieško pasilinksminimo. Jiems, kaip išmintingai rašė anoniminis interneto autorius, „sportas tampa filosofija“.
Šią sporto filosofiją vienu tiksliu ir išradingu sakiniu apibendrino portalas „Mano dieta“: „Sportas – tai sidabrinė kulka, kurią iššovę pataikysite tiesiai į geresnę gyvenimo kokybę“. Iš tiesų, kas nenorėtų iššauti (arba pats būti iššautas – taip gal net smagiau) į geresnę gyvenimo kokybę?
Dėl vadinamosios gyvenimo kokybės žmonės ne tik lanksto sanarius ir seka Platoną (tai irgi interneto išmintis: „Kaip sakė Platonas – didžiausia pergalė yra nugalėti patį save. O sportuojantis žmogus mėgaujasi šia pergale“.
Žmonės laikosi dietos ir badauja, mokosi teisingai maistą ruošti ir teisingai jį kramtyti, leidžiasi ne tik masažuojami ir tepami keisčiausiais dalykais, bet ir badomi, pešiojami, kramtomi ir kitaip apdorojami kitų žmonių ir net gyvūnų.
Jei manote, kad gyvenimo kokybės siekis yra susijęs tik su kūno priežiūra, klystate. Psichologė (o gal parapsichologė) Aura jums pasakys, kad kokybiškesniam gyvenimui būtina ryto meditacija, kurios metu „labai svarbu save įsivaizduoti būtent tuo, kuo labiausiai norėtumėte būti, o ne priešingai“. Kita psichologė Eva Wlodarek teigia, kad pirmas moters žingsnis į geresnę gyvenimo kokybę – pripažinti, kad esi už save atsakinga.
Kai kurie patarimai vienas kitam prieštarauja, pavyzdžiui, siūloma įvertinti savo pasiekimus ir kartu pamiršti praeitį, susikoncentruoti tik į konkrečią dabartį.
Išsikėlus klausimą apie gyvenimo kokybę mūsų visuomenėje galima toli nueiti. Kai kurie patarimai vienas kitam prieštarauja, pavyzdžiui, siūloma įvertinti savo pasiekimus ir kartu pamiršti praeitį, susikoncentruoti tik į konkrečią dabartį. Tačiau sistemiškesnė kokybės patarimų analizė palyginti greitai priveda prie dviejų išvadų.
Visų pirma, įdomu, kad kokybišką gyvenimą šiuolaikinis Vakarų pasaulis yra linkęs vertinti kaip iš esmės medicinos klausimą. Esą žmogaus sveikata turėtų būti suvokiama plačiau, ne tik kaip slogos nebuvimas, bet ir kaip atsparumas įtampai, gyvenimas pasitenkinimą teikiančioje aplinkoje ir pan. Atrodo, kad toks suvokimas yra artimas ir pačiai medikų bendruomenei.
Vadinamasis dvasingumas suprantamas kaip fizinės sveikatos papildymas, kurį galima specialiomis priemonėmis gydyti ir profilaktuoti. Tai teikia peno apmąstymams ne tik apie teisingą gyvenimą, bet ir kitomis temomis.
Tačiau teisingo gyvenimo klausimui įdomiau tai, kad diskusijos apie gyvenimo kokybę žmones dažniausiai priveda prie kitos svarbios sąvokos. Anoniminiai interneto forumų dalyviai daugiau mažiau sutaria, kad gerai gyvenimo kokybei būtina vidinė ramybė. Ką vidinė ramybė reiškia ir iš kur ji atsiranda, žmonėms sunkiau sekasi atsakyti, bet esama įsitikinimo, kad vidinė ramybė kažkaip susijusi su dvasingumu.
Drauge šiuolaikinis Vakarų pasaulis suvokiamas kaip kupinas įtampų, streso ir nerimo, labai nuo vidinės ramybės nutolęs ir jos negalintis suteikti. Todėl stebuklingų vidinės ramybės receptų ieškoma arba labai gilioje senovėje (dažnai Antikoje), arba kur nors labai toli (pas Tibeto šamanus, Havajų žynius ar Australijos aborigenus).
Man šis trumpas, bet aiškus visuomenės paveikslas liudija vieną akivaizdų dalyką. Teisingo gyvenimo siekis yra žmogaus gyvenimo faktas. Galima prikurti įvairiausių išvedžiojimų apie tiesos reliatyvumą. XX a. antros pusės filosofija jų pateikė begales. Bet siekis teisingai gyventi yra taip giliai įaugęs pačioje žmogaus prigimtyje, kad jo niekas negali paneigti.
Visus mus kamuoja nerimas, kurio norime atsikratyti, todėl ieškome vis naujų kokybiško gyvenimo receptų. Net ir sutelkęs visą pozityvią ENERGIJĄ ir susikoncentravęs JĖGOS akimirkoje, kuri yra DABAR, žmogus negali išsivaduoti iš savo siekio teisingai gyventi.
Todėl bandymas atsakyti į klausimą, kaip reikia gyventi teisingai, jokiu būdu nėra beprasmiškas. Priešingai, atsakymas į šį klausimą teikia didžiulę jėgą ir gali žmones sutelkti. Net ir prastas atsakymas į klausimą, kaip teisingai gyventi, sutraukia minias. Tai liudija įvairiausių sektų istorijos. O ko būtų vertas tikrai kokybiškas geros gyvenimo kokybės receptas?
Tokiame kontekste neįmanoma nutylėti krikščionybės.
Tokiame kontekste neįmanoma nutylėti krikščionybės. Mūsų lyginimasis su Antikos pasauliu iš tikrųjų turi šiokio tokio pagrindo. Žinoma, gali būti, kad šį panašumą įgijome sąmoningai Antiką pamėgdžiodami, pavyzdžiui, sąmoningai atgaivinome Olimpines žaidynes. Tačiau bet kuriuo atveju mes tikrai prilygstame senovės Graikijai ir Romai gyvenimo kokybės receptų įvairove.
Būtent į tokį nerimastingą ir vidinės ramybės pasiilgusį Antikos pasaulį krikščionybė atėjo pirmąjį kartą. Tuomet krikščionys žmonėms pateikė tokį teisingo gyvenimo receptą, kuris išliko per amžius tiesiogine to žodžio prasme.
Krikščionybė sklido nepaprastai greitai ir lengvai rado kelią į daugelio žmonių dvasingumą, kaip sakytume šiandien. Robertas Lane‘as Foxas savo knygoje „Pagonys ir krikščionys“ pateikė labai išsamią ir objektyvią istorinę krikščionybės susidūrimo su Antikos pasauliu analizę.
Šiandien dažnai abejojama, ar tai įmanoma pakartoti. Krikščionybė mums atrodo kaip praeitas etapas jau vien dėl to, kad ji iš tikrųjų yra mūsų praeityje. Neutraliai žvelgiant į teisingo gyvenimo klausimą, logiška teigti, kad krikščionys, matyt, turi kažkokį gyvenimo kokybės receptą, bet dar neaišku, ar jis tikrai pranašesnis už Tibeto šamanų išmintį. Taip pat logiška įsivaizduoti, kad tikrasis teisingo gyvenimo receptas yra išbarstytas po visas religijas ir jį reikia tiesiog tinkamai susirinkti.
Tačiau šių prielaidų faktai nepatvirtina. Faktai liudija, kad krikščionybė ir konkrečiai Katalikų Bažnyčia turi tokių atsakymų, kurie įtikina pačius Rytų dvasingumo ekspertus ir šamanų palikuonis. Jau daugelį metų katalikybė sparčiausiai sklinda Azijoje. Ir Afrikoje, kur sutelkta likusi laukinių išminties dalis. Visa tai anksčiau ar vėliau turėsime apmąstyti.
Neslėpsiu, aš manau, kad katalikybės sugrįžimas į Europą ir Vakarų pasaulį yra neišvengiamas.
Neslėpsiu, aš manau, kad katalikybės sugrįžimas į Europą ir Vakarų pasaulį yra neišvengiamas. Bet reikia pripažinti, kad šiuo metu tai greičiau tikėjimo ar įsitikinimo nei argumentų dalykas. Nemanau, kad tai klausimas, dėl kurio verta susiginčyti ar susipykti. Pamatysime, kaip bus.
Vis dėlto matau prasmę jau šiandien suvokti, pasakyti ir kartoti vieną dalyką: teisingo gyvenimo paieškos niekada nesibaigs.
Tai svarbu suvokti kaip politinį veiksnį – teisingo gyvenimo receptai žmones telkė ir telks, o valstybei visuomet bus svarbu, kokie receptai telkia jos piliečius. Nes kai kurios teisingo gyvenimo pamokos gali kelti didelę grėsmę – komunistai irgi norėjo padėti žmonėms teisingai gyventi.
Tačiau teisingo gyvenimo siekį svarbu suvokti ir asmeniškai. Visi, įskaitant mane ir tave, nori teisingai gyventi. Teisingai gyventi nori net tie, kurie sako, kad tai neįmanoma arba kad pats klausimas yra beprasmiškas.
Tai, kas neišvengiama, nėra beprasmiška. Teisingo gyvenimo problema – tai labirintas, iš kurio neįmanoma išeiti. Daug prasmingiau jame apsigyventi.
