Pabandykime labai trumpai apibendrinti tas pirmines Lietuvos reakcijas. Suprantama, kad niekas nepritarė Ispanijos policijos veiksmams. Bet tai – visiškai atskira ir tam tikra prasme ne politinė tema.
Įdomesnis kitas labai skirtingas nuomones susiejantis aspektas. Viskas, ką mąstome apie įvykius Katalonijoje, yra nepaprastai lietuviška. Alzulitauisches, kaip pasakytų Nietzsche. Ispaniškame veidrodyje mes norime matyti savo atspindį.
Pavyzdžiui, labai būdinga reakcija yra vadinamoji užuojauta katalonams kaip tautai siekiančiai nepriklausomos valstybės. Lietuviams būdinga palaikyti visų tautų valstybingumo siekį, nes mes patys save laikome tauta, iškovojusia valstybingumą. Tai tikriausiai yra kilnu, tai beveik be abejonių romantinis požiūris ir jau visiškai tikra, kad šis požiūris istoriškai netikslus. Netikslus pirmiausia savo pačių atžvilgiu. Mes buvome „valstybiška“ tauta dar gerokai prieš įkurdami Vasario 16-osios Lietuvą. Tai lemta ne visiems.
Nepriklausomą Kataloniją nėra labai sunku pamatyti ir pavaizduoti Abchazijos, Osetijos, Padniestrės ar net „Novorosijos“ šviesoje.
Kita, iš pažiūros visiškai priešinga, bet ne ką mažiau lietuviška reakcija būtų įžvelgti Katalonijos įvykiuose Maskvos ranką. Nepriklausomą Kataloniją nėra labai sunku pamatyti ir pavaizduoti Abchazijos, Osetijos, Padniestrės ar net „Novorosijos“ šviesoje. Galima neabejoti ir tuo, kad Maskvos ranka Kataloniją pasiekia.
Ta ranka siekia visur, kur gali sukelti ar paaštrinti krizes Europoje, nes Rusija vis dar nėra atsisakiusi tikslo užvaldyti visą Europą ar jos dalį. Pagaliau istoriškai Katalonija yra tokia ispaniška Suvalkija: santykinai gerai gyvenantis, todėl nuolat dėl ko nors protestuojantis kraštas. Maskvos rankai tai puiki terpė dar ir dėl tradiciškai vyraujančių komunistinių ir net anarchistinių nuotaikų.
Galima būtų pateikti ir daugiau lietuviškų žvilgsnių ir jų kampų. Tačiau problema ta, kad tokie žvilgsniai iškreipia patį veidrodį, todėl negali pamatyti ir adekvataus savo atvaizdo. Jei norime Katalonijos krizės akivaizdoje iš tikrųjų ką nors suprasti apie save, turime pažvelgti į padėtį ne lietuviškai, o kiek įmanoma labiau katalono-ispaniškai.
Siekiant tokio tikrąja prasme empatiško požiūrio reikia įvertinti esminę Ispanijos problemą, kuri susieja ir sujungia įvairius jos istorijos epizodus. Ta problema – valstybės vienybė. Mums ši problema nėra visai nepažįstama, bet gerokai primiršta.
Kaip senosios Europos valstybė Ispanija yra labai vėlyva. Jos suvienijimas įvyko tik XV a. pabaigoje. Iškilusi Europos karalysčių centralizacijos ir didžiųjų geografinių atradimų momentu, Ispanija greitai tapo milžiniška jūrų imperija ir tris šimtus metų džiaugėsi šiandien dar tikrai nepamirštu „aukso amžiumi“.
XIX a. pabaigoje nusilpusi senamadiška Ispanijos metropolija buvo pusiau okupuota Napoleono. Tai nulėmė imperijos byrėjimą. Nors atrodė, kad sukrėtimas pažadino ateičiai naują veikėją – ispanų tautą, greitai paaiškėjo, kad optimizmui pagrindo nedaug. Būtent XIX a. Ispaniją mums sunkiausia įsivaizduoti ir suprasti. Tai ištisas šimtmetis įnirtingų vidaus kovų, kurias užbaigė tik generolas Franco.
Franco labai giliai ir tiksliai suvokė Ispanijos vienybės problemą ir kaip ja gali pasinaudoti priešiškos išorės jėgos, jo laikais – komunistinė Sovietų Sąjunga. Be pagrindo nuvertintam generolui pavyko sukurti savitą Ispanijos versiją – tai, ką mes šiandien vadiname Ispanija. Šis vieningos valstybės variantas ištvėrė beveik šimtą metų – kažin ar politikas gali ko nors daugiau pasiekti. Šiandien galbūt stebime naują Ispanijos eižėjimą.
Ispanai nepajėgia nei išsivaikščioti kas sau, nei taikiai gyventi kartu. Gal aiškiau tą suvoktume įsivaizdavę, kad Ukraina vis dar yra dalis Lietuvos.
Tokia istorija davė Ispanijai keletą dalykų: gerokai išplaukusią tautos sampratą, labai dinamišką visuomenę, kurioje kiekvienas gali ir nori kažką asmeniškai išsikovoti, ir galingą, tradicijomis apaugusią savivaldą. Jei norime bent jau priartėti prie suvokimo, kas iš tikrųjų šiandien vyksta Katalonijoje, turime pabandyti įsivaizduoti, kaip praktiškai veikia toks sprogstamasis mišinys.
Reikalas tas, kad Katalonijos nepriklausomybės klausimas nėra „arba, arba“. Teisingiau formuluoti neiginiais: ispanai nepajėgia nei išsivaikščioti kas sau, nei taikiai gyventi kartu. Gal aiškiau tą suvoktume įsivaizdavę, kad Ukraina vis dar yra dalis Lietuvos. Ne šiaip gabalas, kurį gali bet kada pamesti, o integrali valstybės dalis. Ir kartu ne visai integrali...
Dabar jau galime pažvelgti į veidrodį, kuris iš tikrųjų bent šiek tiek ispaniškas, ir iš karto pamatysime tai, kas svarbu mūsų pačių atspindyje. Būtent – nei Baltarusijos, nei Ukrainos nebėra su mumis. Ne dėl savo nuopelnų, tik palankaus likimo dėka tapome savotiškai optimalia valstybe, kuriai vienybė – mažiausia iš problemų.
Tai – mūsų dar neįvertintas politinis kapitalas, leidžiantis siekti tapti ateities Europos valstybe, savotišku tokios valstybės etalonu. Pamatysime šį kelią, jei sugebėsime tiksliai įvertinti svarbiausią šiuolaikinės Europos iššūkį.
Viena britų komentatorė baigė tekstą apie Kataloniją teigdama: „Regionų separatizmas nebėra 2017 m. ES problema. Ta problema – populizmas“. Šią mintį reikėtų pratęsti. Tai, kas čia vadinama populizmu, gimdo vis labiau įsivaizduojamas negu realus Europos valstybių „didžiavalstybiškumas“.
Mes dar net patys nesuprantame, kaip Lietuvai pasisekė, kad ji sumažėjo. Pratęsti ES steigėjų darbą ir sukurti tikrai sėkmingą Europos ateitį pavyks tik tada, kai kitos valstybės paseks Lietuvos pavyzdžiu ir sumažės. Nebūtinai teritoriškai, pakaktų politiškai.
Bet pavyzdžiu niekas neseks, jei nepradėsime aktyviai jo rodyti. Ateities Europos paslaptis – Lietuvoje. Jau patikėkime ir imkime įtikinėti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Referendumą ignoravę Katalonijos gyventojai kalba apie utopinius pažadus ir farsą
