Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 17d. 11:45

Darius Chmieliauskas: Sekmadienio Evangelija. Nebepriklausau sau?!

Diakonas Darius Chmieliauskas Atsargiai! Tiems, kas rimtai skaitys šio sekmadienio Žodį ir klausysis, gali nutikti rimtų, netikėtų, gal net labai didelių dalykų... Tad būk drąsus ir atidus – tai Dievo Žodis, tariamas Tau, mielas Skaitytojau, sustiprinti; nežinia, ar nuraminti, bet išjudinti – tikrai!

Tiems, kas nerimtai ketina skaityti tai kaip eilinį tekstą, gal net neverta gaišti laiko (nebent tiki stebuklais, kad Dievui nėra negalimų dalykų?).

Nebepriklausau sau?!

Šiandien – pirmas normalus, paprastas sekmadienis po kalėdinių švenčių; tas daugiadienes prieš savaitę užbaigė Kristaus Krikšto keistas įvykis, ir prasidėjo „eilinis laikas“. Dievas padarė įspūdingų dalykų per šias savaites (jeigu spėjome pastebėti ir atpažinti, neuždusę nuo karantino ir kitų keistų šiųmečių „dovanėlių“). O dabar atėjo mūsų laikas: ar pakeitė ką nors mano gyvenime Kalėdos, ar tik atėjo, įėjo, išėjo, ir kaip nebūta?

Ar pakeitė ką nors mano gyvenime Kalėdos, ar tik atėjo, įėjo, išėjo, ir kaip nebūta?

Tad šiandienos Žodis – apie žmogų ir jo pašaukimą – nes Viešpats atėjo, kad ištrauktų iš mūsų tamsybių, ir kviečia į neeilinius nuotykius.

Pirmasis skaitinys - Pirmoji Samuelio knyga

Pirmoji Biblijos ištrauka iš Senojo Testamento – apie Samuelį, paprastą dvylikametį ir jo pašaukimą, – jį Viešpats konkrečiai, net įkyriai ir garsiai šaukia! Dievas jam turi rimtų pasiūlymų (pvz., patepti Žydų tautai pirmuosius karalius – Saulių ir Dovydą). Ir juos įgyvendina, nes:

<...> VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso“. Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio. (1 Sam 3, 3b–10. 19)

Jei Biblija – ne vien graži istorija, o Mišios – ne istorijos pamoka ar dokumentinė rekonstrukcija, bet, kaip teigia žinovai, liturgijoje Šventasis Raštas tampa man, čia ir dabar, kalbančiu Dievo Žodžiu, tai ką tuomet reiškia šį sekmadienį šie Jo Žodžiai mums?..

Juk akivaizdu, kad nei žydams, nei lietuviams dabar nereikia jokių saulių, anei dovydų patepimo karaliais – ačiū, turėjom, gana...

Tad jeigu Jis nemeluoja, vadinasi, tikrai šaukia ir šiandien, ir įkyriai, ir asmeniškai: Ingrida! Gitanai! Viktorija! Gabrieliau! Aušrine! Mykolai! (Ir visi kiti vardai čia turėtų būti ištarti.)

Samuelis savo vardą išgirdo naktį, bet ne kaip košmarą, – tuomet, kai nutyla dienos triukšmas, kai lieki vienas, tyloje... Kada pagaliau Samueliui „įvyko kontaktas“? Kai jis atsiliepė: Kalbėk, nes tavo tarnas klauso. Ką Viešpats jam kalbėjo – šiandien mums neverta žinoti, nes tekstas to net nepraneša; užtat pasako matyti tai, ką mums svarbu žinoti, – tuomet, kai išgirsti tą pašaukimą, jo klausai, nutinka kaip Samueliui:

VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio.

Ar sunku taip – išgirsti, suklusti, paklusti? Tikriausiai taip, net labai, jei po tūkstančių metų tai bandom. Ar verta? Jei gauni tokią asmenišką užduotį iš paties Viršininko (pvz., duoti tautai karalių) – gal ir nieko?!

Psalmė - Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios

Psalmė per Žodžio liturgiją dažnai būna taip gražiai atliekama, kad net praleidžiama negirdom... Bet jei vis tik bandytume išgirsti bent keletą jos žodžių – būtume dar labiau paguosti, nei vien melodijos!

<...> Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;

bet atvėrei mano ausis, kad klausytų. Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų. Tuomet aš tariau: „Ateinu!“

Knygoje apie mane parašyta: „Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią; tavo Teisynas meilus mano širdžiai <...>

(Ps 40, 2. 4ab. 7–8a. 8b–9. 10)

Antrasis skaitinys - iš pirmojo laiško korintiečiams

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė“?!? Ne, tai ne iš kokio hedonistinio romano – tai iš didžiojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams. Šiandienos skaitinys labai trumpas ir... siaubingai kūniškas (itin tinkantis pošventinei nuotaikai sakinys prasideda taip: Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui); bet dar baisiau – dieviškas, nes koks žmogus galėtų sugalvoti šitokią „nesąmonę“: <...> kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

Ir čia – nebepriklausau sau?! O Tam, kuris mane ne tik pašaukė, bet ir atpirko už didelę kainą?! Ir tai, ką darau savo kūnu, – ką veikiu, kalbu, dirbu ir visi kiti veiksmažodžiai, – tai turėtų būti Dievo šlovinimas?!

Sekmadienio Evangelija

Ir Evangelija – linksmoji, smagioji žinia – šiandien, kaip dažnai nutinka, ne tokia ir džiugi, jei tavęs net neatsiklaususi pakeičia ir tavo vardą, ir tavo gyvenimo kryptį, būdą, stilių bei visas kitas programas!..

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo maždaug dešimta valanda. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1, 35–42)

Koks keistas Jėzaus klausimas: „Ko ieškote?“

Koks turėjo būti Jono Krikštytojo žodis, kad jį išgirdę jo artimiausieji iškart nuseka paskui Jėzų? Koks keistas Jėzaus klausimas: „Ko ieškote?“, užuot mandagiai pasisveikinus ir pasidžiaugus?! O kas per mokinių įžūlumas, išsyk: „Kur gyveni?“ Ir koks keistas lyderis, kuris ne moko, ugdo, aiškina, bet kviečiasi pas save: „Ateikite ir pamatysite“, o paskui su jais praleidžia dieną taip, kad pasikeičia jų gyvenimas; tie net susikviečia ir įpainioja savo artimuosius, o paskui ir visus kitus – iki mūsų dienų.

Kaži ar aš šiandien girdžiu, kai parodo: „Štai Jis!“? Ar man įdomu, kur Jis gyvena, tai yra, kas Jis toks? Ar galiu su Juo praleisti dieną? Kur? Juk net bažnyčios užrakintos, arba geriausiu atveju – tuščios...

Ar tuomet, kai baigsis (jeigu baigsis) pandemija ir vėl galėsiu eiti į svečius – pas ką aš eisiu Jo ieškoti, pažinti, su Juo pabūti?.. O jeigu jau esu krikščionis, katalikas – pakrikštytas (vadinasi, gavęs ir Krikšto vardą, dėl kurio manęs neatsiklausė), vadinasi, Jo mokinys, vadinasi, jau esu bent kažkiek pažinęs Jį; tad, ar pas mane užėję galės atpažinti Jėzų, susidomės, panorės Jį sekti?

Ar pas mane užėję galės atpažinti Jėzų, susidomės, panorės Jį sekti?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min