Mūsų šalies žiniasklaidos sergėjimo biurokratizacija tęsiasi jau aštuoniolika metų ir, panašu, kad tai tenkina ne vien valdžią ir prievaizdus, bet ir pačius žiniasklaidos atstovus. Tai parodo jų atkaklumas įstatymu įpūsti gyvastį Visuomenės informavimo etikos asociacijai, kuri pakeistų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Visa tai vadinama žiniasklaidos savitvarka, nors, kai etika aprengiama teisės drabužiais, savitvarka tampa valdžiatvarka.
Reguliavimai ir sąvokų painiava
Žiniasklaidos atskaitingumo modelių tyrinėtojai išskiria tris žiniasklaidos reguliavimo formas: tiesioginis valdžios reguliavimas, savitvarka (angl. – self-regulation) ir bendras reguliavimas (angl. co-regulation).
Savitvarka yra tuomet, kai žiniasklaidos organizacijos (ar jų asociacijos), žurnalistų susivienijimai patys kuria sau taisykles, kodeksus ir prižiūri, kaip jų laikomasi, numato sankcijas bei patys priežiūrą finansuoja. Tai yra – nieko iš valdžios.
Savitvarka yra tuomet, kai žiniasklaidos organizacijos (ar jų asociacijos), žurnalistų susivienijimai patys kuria sau taisykles, kodeksus ir prižiūri, kaip jų laikomasi, numato sankcijas bei patys priežiūrą finansuoja. Tai yra – nieko iš valdžios.
Savitvarkos daigai prasikalė ir Lietuvoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisija ir keleto žiniasklaidos organizacijų etikos kodeksai. Tačiau visame žiniasklaidos lauke veikiančios savitvarkos sistemos nėra sukurta. Pavyzdys gali būti Estija, kur veikia dvi etiką prižiūrinčios tarybos: viena – žurnalistų, kita – leidėjų. Jos pačios save finansuoja ir nėra susijusios su valdžia.
Bendru reguliavimu apibrėžiama įstatymu nustatyta žiniasklaidos priežiūra, vykdoma nebūtinai valdžios paskirtųjų asmenų. Jo variantų sukuriama tiek, kiek atrodo reikalinga įstatymų leidėjams, patarėjams ar įvairių suinteresuotų grupių lobistams. Be to, bendras reguliavimas gali būti labai panašus savo esme ir į tiesioginę valdžios priežiūrą, ir beveik atriboti valdžią nuo žiniasklaidos globos.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽLEK) yra bendro reguliavimo institucijos. LRTK dėl savo sudėties ir vadybos turi stiprias gijas su valdžia. Penkis iš vienuolikos jos narių skiria Prezidentas ir Seimas. Be to, Seimas skiria ir LRTK pirmininką bei pavaduotoją. Dabartinis pirmininkas – Darbo partijos atstovas.
Nors ŽLEK Visuomenės informavimo įstatyme įvardyta kaip savitvarkos institucija, ji tokia nėra kaip tik dėl to, kad „išplaukia“ iš teisės. Dar didesnę sąvokinę painiavą dėl „savitvarkos“ viešojoje erdvėje skatina Visuomenės informavimo įstatymo skyriaus „Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijos“ pavadinimas, kuriame nurodyta daugiskaita leidžia suvokti, jog visi trys žiniasklaidos reguliuotojai yra savitvarkos institucijos.
Tad neverta stebėtis, kai Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė yra nuoširdžiai įsitikinusi, jog su asocijuotomis struktūromis kuria „tikrą“ žiniasklaidos savitvarką.
Kita esminė sąvokų painiava – žodis „etika“ vartojamas apibūdinti ir ŽLEK, ir Žurnalistų etikos inspektoriui, nors šis pareigūnas prižiūri, kaip žiniasklaida laikosi įstatymų, o ne etikos reikalavimų.
Kita esminė sąvokų painiava – žodis „etika“ vartojamas apibūdinti ir ŽLEK, ir Žurnalistų etikos inspektoriui, nors šis pareigūnas prižiūri, kaip žiniasklaida laikosi įstatymų, o ne etikos reikalavimų. Antra vertus, nemaža Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso dalis yra Visuomenės informavimo įstatymo nuorašas, o besiskundžiantys abiem reguliuotojams dėl to paties žiniasklaidos elgesio kartais sulaukia skirtingų sprendimų.
Ėjimas etikos laukais – su kojūkais vietoj lazdų
Kodėl įstatymų kūrėjai užkodavo tokią reguliavimo painiavą? Ketinimai buvo geri. Bandyta panaudoti Švedijos savitvarkos patirtį. Bet tikrovė tokia, lyg Lietuvos žiniasklaidos etikos laukuose šiaurietiško ėjimo lazdas pakeitė kojūkai.
Švedijoje spaudos savitvarkos sistema atitinka šios sąvokos esmę. Tai yra, ją sukūrė ne parlamentas, o laikraščių, žurnalų leidėjų ir žurnalistų organizacijos, finansuojančios Švedijos Spaudos ombudsmeno ir Spaudos tarybos veiklą, kurios nereglamentuoja įstatymai. Turėjęs tapti Spaudos ombudsmeno atitikmeniu, Lietuvoje Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kurio veikla finansuojama iš valstybės biudžeto. Švedijos Spaudos tarybos „analogas“ ŽLEK – teisės aktu sukonstruotas darinys, finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos fondo.
Taigi Švedijoje savo etiką prisižiūri patys žurnalistai ir leidėjai, jie tai daro už savo pinigus (ir skiria baudas pažeidėjams). Lietuvoje žurnalistus ir leidėjus prižiūri ir valstybė, ir pačių atstovai (tam naudojamos daugiausia valstybės lėšos). Suprantama, švediška sistema negalėjo būti paprastai adaptuota lietuviškoje pokomunistinėje tikrovėje. Bet galima buvo nekurti didelės priežiūros biurokratijos ir daryti bent taip, kaip Latvijoje ar Estijoje.
Nėra objektyvių duomenų, kad Latvijos ir Estijos žiniasklaida, neturinti tokios solidžios institucinės priežiūros kaip Lietuvos žiniasklaida, būtų mažiau etiška ir profesionali.
Nėra objektyvių duomenų, kad Latvijos ir Estijos žiniasklaida, neturinti tokios solidžios institucinės priežiūros kaip Lietuvos žiniasklaida, būtų mažiau etiška ir profesionali.
Tiems, kam atrodo, kad diskusijos apie Lietuvos žiniasklaidos reguliavimą (savitvarką) esmė yra skirti ar ne vyskupų atstovus į etikos sergėtojų būrį, vertėtų atkreipti dėmesį, kad be žiniasklaidos atstovų Švedijos Spaudos taryboje dirba šeši asmenys, kuriuos skiria Vyriausiasis Švedijos parlamento ombudsmenas ir Advokatų asociacijos pirmininkas. Beje, šie asmenys turi būti nepriklausomi nuo žiniasklaidos organizacijų.
Pasirodo, norint, kad žiniasklaidos etiką prižiūrėtų ne vien žiniasklaidos atstovai, galima rasti kandidatų ir be vyskupų, psichiatrų ar žmogaus teisės specialistų deleguojamų atstovų.
Sergėtojų biurokratijos mažinimas?
Dabartinė žiniasklaidos reguliavimo sistema yra atgyvenusi. Komisijų narių skaičiaus ar pavadinimų keitimai – tėra kosmetika, kai reikalingas kapitalinis remontas. Nuo ko jį pradėti?
Vertėtų pabandyti etiką išlaisvinti iš teisės. Estijos ir Latvijos patirtis nežada blogesnės situacijos nei yra dabar. Be to, Seimas sutaupytų laiko, neskęsdamas ideologiniuose ginčuose – skirti ar ne Katalikų Bažnyčios vyskupų atstovus žiniasklaidos etikos sargais. Galiausiai, tai nuspręstų pačios žurnalistų ir leidėjų organizacijos.
Reikėtų išbraukti sąvoką „savitvarka“ iš Visuomenės informavimo įstatymo ir dalykus vadinti tikrais pavadinimais, nes žiniasklaidos reguliavimas nėra tapatus savitvarkai, o Žurnalistų etikos inspektorius neprižiūri etikos.
Reikėtų išbraukti sąvoką „savitvarka“ iš Visuomenės informavimo įstatymo ir dalykus vadinti tikrais pavadinimais, nes žiniasklaidos reguliavimas (arba bendras reguliavimas) nėra tapatus savitvarkai, o Žurnalistų etikos inspektorius neprižiūri etikos.
Labiausiai tikslinga būtų mažinti žiniasklaidos sergėtojų biurokratiją, tai yra, institucijų skaičių.
Užtektų vienos: ir televizijai, ir radijui, ir internetui, ir spaudai. Nešvaistytume lėšų, be to, vartotojai nesivargintų spėliodami, kuriai iš jų (o gal visoms?) rašyti skundą.
Radikalesnis variantas – žiniasklaidos gyvenimas be specialių reguliuotojų (kai funkcijos paskirstomos kitoms veikiančioms institucijoms) – Lietuvoje kol kas nerealus.
Deimantas Jastramskis yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius, docentas
