Vis dėlto kalbėdami apie panašius dalykus patys finansininkai dažniausiai vartoja vieną žodį – mokumas. Bėda ta, kad mokumo (nemokumo) sąvoka gali nurodyti į du pagal prasmę šiek tiek skirtingus dalykus: mokiu galime vadinti tą, kuris pasirengęs laiku vykdyti visus savo įsipareigojimus (t.y. jis likvidus, turi pakankami pinigų sumokėti pagal tas sąskaitas, kurias apmokėti atėjo laikas). Kita vertus, mokiu galime vadinti ir vadiname taip pat tą banką ar kitą verslą, kurio turto vertė didesnė, nei jo įsipareigojimai. Pastarosiomis dienomis tikėtina būtent toks nelabai tikslus laikinojo administratoriaus žodžių vertimas (ar/ir interpretavimas) lėmė nesusipratimus vertinant dabartinę „Snoro“ banko situaciją.
Vis dėlto šiame žodžių ir reiškinių lauke svarbesnė yra ta banko mokumo prasmė, kuri nurodo į banko valdomo turto ir jo įsipareigojimų santykį. Šia prasme pasakyti, ar bankas yra išties mokus, nėra taip paprasta ir lengva. Kodėl? Norėdami sužinoti, ar banko turto vertė yra didesnė nei jo įsipareigojimų vertė, iš pradžių turime įvertinti banko (ar kokio kito verslo) turtą, o paskui jo įsipareigojimus. Tai ne taip paprasta, mat reikia sukurti vertinimo principus, o vėliau juos pritaikyti.
Jūsų namas gali būti vertas 300 tūkst. litų, bet vargu ar pats namo turėjimo faktas jums padės, jei pavyzdžiui, staiga prireiktų 5 tūkst. litų operacijai.
Tarkime, banko balanse parašyta, kad bankas turi 10 mln. litų vertės vertybinių popierių. Tačiau tada reikia žiūrėti, kokie tie vertybiniai popieriai, ar jie turi realią vertę, kokia jų vertė, ar pavyktų juos realizuoti už tą vertę, kuri nurodoma, ir pan. Čia ir vėl susiduriame su problema – sutarti, kokia tikroji banko kapitalo vertė gali būti labai sudėtinga ir todėl, kad gali būti daug priešingų nuomonių, kokia ta tikroji vertė. Banko atveju labai sudėtinga įvertinti tikrąją banko paskolų būklę. Dabar įprasta (reikalaujama) bloga laikyti paskolą, kurios mokėjimai vėluoja 60 dienų. Tačiau ar tai reiškia, kad tokia paskola po 120 dienų nebus padengta? Gali būti, kad tai, kas dabar atrodo labai blogas dalykas, vėliau virs puikiu, ir, atvirkščiai, jokių problemų nekėlusi paskola staigiai gali virsti tikru banko galvos skausmu.
Taigi norint pasakyti, ar tam tikras bankas yra mokus, reikia labai daug ir rimtai padirbėti. Tad kai kas nors aiškina, kad bankas nemokus, galite klausti, o ką konkrečiai reiškia šie žodžiai ir kaip vertintas turtas? Ir jei kas sako, kad bankas mokus, mat turi daug turto Nicoje ir Vilniaus Senamiestyje, taip pat galite klausti, o ar likvidus šis turtas, kaip konkrečiai jis bankui neša pelną? O jei neneša, tai iš kur bankas gauna pelno, ypač jei dar ir indėlius brangiai perka?
Likvidumas tiesiogiai susijęs su grynaisiais pinigais ir tokiomis mokėjimo priemonėmis, kurios tiek panašios į grynuosius pinigus, kad gali padėti tenkinti neatidėliotinus poreikius. Jūsų namas gali būti vertas 300 tūkst. litų, bet vargu ar pats namo turėjimo faktas jums padės, jei pavyzdžiui, staiga prireiktų 5 tūkst. litų operacijai. Tad norėdami turėti pinigų nenumatytiems dalykams, turite būti sukaupę grynųjų pinigų arba bent jau susitarę dėl kredito kortelės banke. Tokia pati situacija būdinga ir bankui. Jei jis negali išmokėti pinigų savo indėlininkams ir tiems, kurie jam suteikė paskolas, tai toks bankas bankrutuos. Tad savo saugyklose bankai laiko grynuosius, turi vertybinių popierių, kuriuos gali labai greitai parduoti, arba turi kredito linijas kitose institucijose. Likvidumo stygius visai taip pat, kaip ir kapitalo trūkumas, gali būti banko mirties priežastis.
Pastarųjų metų krizė nulėmė, kad dabar finansų institucijoms privalu turėti daugiau kapitalo ir būti likvidesnėms, nes to reikalauja ir priežiūrą vykdančios institucijos, ir investuotojai, kurie skolina savo pinigus. Būtent todėl dabar finansų bendrovės yra saugesnės, ne tokios pelningos ir, bent jau kurį laiką, jos gali skolinti gerokai mažiau. Ir jei kas labai noriai skolina ir brangiai renka indėlius, tai galima manyti žaidžia pernelyg rizikingai.
