Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 5d. 07:51

Eugenijus Butkus: Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu

Eugenijus Butkus Šiuolaikiniame pasaulyje kinta socialinė visuomenės struktūra, tarp šalių didėja ne tik ekonominė konkurencija, bet ypač dėl „protų“, vis daugiau įtakos kasdieniame gyvenime, pasaulėžiūros formavimui turi informacinės technologijos. Globalizacija vis plačiau apima įvairias visuomenės, valstybės bei kitas socialinės veiklos sritis, didėja jos įtaka kultūrai. Dėl globalizacijos plinta unifikuoti elgesio ir vartojimo modeliai, taigi, vis svarbesnis tampa žmonių kūrybiškumas, inovatyvumas, verslumas, sugebėjimas kurti ir rizikuoti, pradedant vienokią ar kitokią veiklą. Kita vertus, svarbu ugdyti patriotizmą, šeimos vertybes, tarpusavio pagarbą, gamtosauginį mąstymą.

Po 2020 m. Seimo rinkimų bene pirmą kartą švietimo sritis ne vienos partijos programoje užėmė kertinį vaidmenį, dėl vadovavimo šiai ministerijai vyko konkurencija, nors anksčiau tai buvo „atliekama“ sritis ir ministerija. Puikiai suprantama, kad rezultatų po 4 metų laikotarpio gali ir nesimatyti, tačiau tik švietimas, atliepiantis iškilusius iššūkius, gali užtikrinti šalies raidą ir konkurencingumą.

Be abejo, to neįmanoma pasiekti vien reformuojant švietimo sistemą, tačiau pradėti reikia nuo jos. Procese turėtų aktyviai dalyvauti visuomenė, ji turi būti išsamiai ir atvirai supažindinama su šiais planais, šitaip ugdant pasitikėjimą ir užtikrinant viešas diskusijas. Svarbus visame kame ir profesionalios žiniasklaidos dalyvavimas, informuojant apie esamą situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, o ne ieškant fiktyvių ir „alternatyvių“ naujienų ir tiesų.

Mokytojų rengimo sistema palikta savieigai nepaisant bandymų sukoncentruoti jų rengimą dviejuose centruose. Netrukus pradės trūkti kvalifikuotų mokytojų, ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų.

Taigi būtina išryškinti tikrąją Lietuvos švietimo problematiką – šiuo metu susikoncentruota į mokytojų prestižą ir jų atlyginimą. Tai nėra nesusiję, tačiau spręstinų klausimų ratas yra žymiai platesnis – mokytojų kvalifikacijos atitikimas šiandienos mokyklos, mokinių ir jų tėvų lūkesčiams, mokytojų pasirengimas mokymo naujovėms, jų tarpdalykiškumas, vertinimas, kaip jų mokiniai pasirodo PISA ir įvairiuose testuose, išlaiko valstybinius egzaminus, siekis užtikrinti viso etato krūvį ir konkretus mokytojų poreikio planavimas.

Tiesa, nemažai taisytinų dalykų yra seniai žinomi ir į juos ne kartą atkreiptas dėmesys tiek ES, tiek visai neseniai EBPO ekspertų, kurie neišgirstami.

Verta paminėti, kad dar 2007 m. Europos Sąjungos Tarybos Mokslinių ir techninių tyrimų komiteto (angl. CREST) mišriosios politikos ekspertų grupė pristatė Vyriausybei tokias išvadas: „Svarbiausi politikos kūrimo tikslai turi būti planavimas ir strategijos kūrimas [...], koks turėtų būti konkretus šalies profilis, susijęs su inovacijomis, verslo, valstybinės mokslo sistemos įtaka pramonei ir mokslo bei švietimo sistemos prisitaikymo gebėjimais.“

Švietimo srityje valstybės institucijos vaidina lemiamą vaidmenį. Strategijų rengimas ir įgyvendinimas ─ aukščiausio lygio vadovų atsakomybė, nes jie turi reikiamus įgyvendinimui įgaliojimus. Strategijų kūrimui turi būti pasitelkiamos ekspertų grupės, jų pasiūlymai turėtų tapti priimta strategija tuomet, kai apibendrinus ekspertų pasiūlymus, ji patvirtinama įgyvendinimui. Tačiau kol kas tam tik rengiamasi, neretai eskaluojama sutarimo tema.

Sutarti galima, kai yra politinė nuostata pasiekti konkrečius švietimo tikslus, o ne patenkinti visų norus vengiant priimti nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, psichologijos mokslininkai ir tyrimai seniai parodė, kad minimalus klasėje mokinių skaičius, kuris gali efektyviai pasiekti iškeltus mokymosi tikslus, yra ne mažiau 12. Tuo tarpu kalbama apie mokinių klasėse mažinimą, nesiremiant niekuo, tik savo interesu arba kažkokia nuojauta. Mokyklų tinklo pertvarka beveik nevyksta, nors gali optimizuoti nemažai lėšų ir atnešti naują mokymosi kokybę. Daug 10-tos klasės mokinių neturi galimybės, ypač mažose mokyklose, bei nepajėgia pasirinkti nei mokomųjų dalykų, nei gilintis į sritį, kurioje turi gabumų.

Daug 10-tos klasės mokinių neturi galimybės, ypač mažose mokyklose, bei nepajėgia pasirinkti nei mokomųjų dalykų, nei gilintis į sritį, kurioje turi gabumų.

Mokytojų rengimo sistema palikta savieigai nepaisant bandymų sukoncentruoti jų rengimą dviejuose centruose. Netrukus pradės trūkti kvalifikuotų mokytojų, ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų. Nors mokytojų parengta tūkstančiai, tačiau absoliuti dauguma per kelis dešimtmečius nepasirinko darbo mokykloje.

Tiesa, mokytojų stygių prognozuojantiems reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir mokinių skaičius nedidėja – demografiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje gana sparčiai mažėja gimusių vaikų skaičius, o per 2017–2021 m. laikotarpį vyriausio mokyklinio amžiaus (17–18 m.) jaunimo skaičius Lietuvoje sumažėjo penktadaliu. To priežastis – į šią mokyklinio amžiaus demografinę grupę palaipsniui pereina neskaitlinga 2002–2006 m. gimusių vaikų karta (R.Tučas).

Tuo būdu nesudėtinga vietoj abstrakčių samprotavimų pasitelkti konkrečius skaičius ir jais remiantis numatyti mokytojų poreikį ar parengti priemones pritraukti į mokyklas naujus mokytojus net kartais iš gana tolimos srities, pvz., perkvalifikuojant kai kuriuos statutinius pareigūnus, anksti išeinančius į atsargą, kurių išsilavinimas yra puikus ir tik papildomai tektų įgyti pedagoginį cenzą.

Per daugiau nei dešimtmetį į švietimą nemažai investuota ES struktūrinės paramos lėšų ir sugaišta daug laiko įgyvendinant taip dabar madingus projektus, tačiau daug projektų yra imitaciniai, dažnai formalūs, negilūs savo esme, trumpalaikiai ir nepasiekė konkrečių tikslų. Juos rengiant negalvota apie realų poveikį švietimui, neretai naudą, paprastai finansinę, pajuto tik projektų vykdytojai. Dažnai tokių projektų vertė momentinė, nėra tęstinumo, temos neaktualios arba pateiktos trivialiai. Projektui pasibaigus, dalyviai vargiai prisimena, ką ir kodėl darė.

Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą.

Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi. Nemažai Švietimo sistemos reformų yra abejotinos vertės ir nepasiekė keltų tikslų. Profiliavimas, kuris vėliau buvo pakeistas į vidurinio ugdymo aprašą, sukėlė įvairių neaiškumų, per mažai atnešė konkrečios naudos.

Prastėjantys daugumos mokinių pasiekimų rezultatai tampa valstybinės reikšmės problema. Didėja skirtis tarp motyvuotų ir kryptingai dirbančių mokinių ir likusios pasyviosios daugumos.

Mokymosi lygio užtikrinimui ir kūrybingumui ugdyti neskiriama reikiamo dėmesio. Švietimo sistemai rimtas grėsmes kelia nuolat prastėjanti mokymo(si) kokybė. Tai akivaizdžiai liudija tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai tyrimai. Mokinių matematikos, skaitymo ir rašymo rezultatai yra prasti ir kelia grėsmę kokybiškam tolesniam jų mokymuisi.

Didelį mokymosi pasiekimų skirtumą tarp mokyklų rodo ir žurnalo „Reitingai“ skelbiami reitingai. Prastėjantys daugumos mokinių pasiekimų rezultatai tampa valstybinės reikšmės problema. Didėja skirtis tarp motyvuotų ir kryptingai dirbančių mokinių ir likusios pasyviosios daugumos. Bene kasmet po valstybinių brandos egzaminų kyla nepatenkintųjų gautais įvertinimais šurmulys, kurį pasigauna ir eskaluoja žiniasklaida. Visi norintys abiturientai gali pateikti apeliacijas, tačiau tik keli nuošimčiai įvertinimų pasikeičia, ir ne visada į geresnio įvertinimo pusę.

Tačiau formuluojant konkretesnius reikalavimus mokinių pasiekimams įvertinti susiduriama su neigiama mokinių ir įvairių organizacijų reakcija. Įsigali nuomonė, kad jaunimui nereikia nieko sudėtingo, jiems tai nepatiks, jie to nesupras. Mokiniai neretai ugdomi be aiškių vertybių įsisąmoninimo ir susivokimo pasaulyje, jų mentalitetas yra grindžiamas noru siekti momentinės naudos. Tai rodo, kad mokykla nesugeba perteikti amžinųjų vertybių, nebeugdo tautinės savivokos ir savigarbos. Lieka tikėtis, kad seniai pribrendusios permainos pagaliau prasidės.

Dalis medžiagos panaudota iš autoriaus redaguoto skyriaus leidinyje Pasiūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo, LMA, 2014.

Habilituotas daktaras, profesorius Eugenijus Butkus yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min