-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Gintautas Bartkus: VSD skandalas ir jo pabaiga

Kodėl dabar prasidėjo VSD skandalas? Kas užsakė informacijos rinkimą? Kam to reikia? Ir koks tikrasis VSD skandalo iniciatorių tikslas? Puikūs ir taiklūs klausimai. Tačiau yra pavojus, kad visa ši istorija taip ir liks sąskaitų suvedinėjimo ar įtakos darymo priemone. Išeitis – pabandyti pereiti iš ad hominem diskusijos į diskusiją apie asmens privataus gyvenimo apsaugą.
Gintautas Bartkus
Gintautas Bartkus / E.Kurausko nuotr.

„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 straipsnis papildomai įtvirtina, detalizuoja: draudžiama rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą; asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija; skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima tik gavus jo sutikimą. Bet kam, nors kiek susipažinusiam su Europos žmogaus teisių teismo praktika ar Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nekyla abejonių, kad valstybė turi ne tik pareigą nepažeisti asmens privatumo, bet ir pozityvią pareigą imtis priemonių, kad šios asmens teisės būtų užtikrintos.

Aišku, asmens privatumas gali būti tam tikrais, griežtai apibrėžtais, atvejais pažeistas: tik įstatymo numatytais atvejais, tik esant būtinumui, tik nepaneigiant teisės iš esmės ir tik laikantis proporcingumo. Trys teisės aktai – Baudžiamojo proceso kodeksas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir Žvalgybos įstatymas – yra, matyt, vieni iš esminių teisės aktų, numatančių galimybę riboti asmens privatumą. Beje, ko gero, mažiausiai problemų keliantis yra kodeksas, kur kas daugiau – žvalgybos, ir daug daugiau – kriminalinės žvalgybos įstatymas. 2000 m. priėmus naują Baudžiamojo proceso kodeksą ir reformavus baudžiamojo proceso modelį, sovietine dvasia alsuojantis Operatyvinės veiklos įstatymas buvo pakeistas Kriminalinės žvalgybos įstatymu. Deja, dvasia išliko. Pakeitimas atliktas nesuvokiant nei naujų konstitucinių imperatyvų, nei tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, nei pasikeitusio baudžiamojo proceso modelio. Nueita lengviausiu keliu, atlikti tik techniniai pakeitimai – nebegražiai atrodančios sąvokos pakeistos naujesnėmis, o esmė taip ir liko nepakitusi.

Asmens privatumas gali būti tam tikrais, griežtai apibrėžtais, atvejais pažeistas: tik įstatymo numatytais atvejais, tik esant būtinumui, tik nepaneigiant teisės iš esmės ir tik laikantis proporcingumo.

Vertinant, kokią įtaką asmens teisei į privatumą daro šie teisės aktai, siūlau pabandyti atsakyti į šiuos klausimus: ar egzistuoja tinkami išorės ir vidaus kontrolės mechanizmai? Ar šie mechanizmai yra efektyvūs? Ar yra nustatyti procedūriniai reikalavimai, užtikrinantys teisinių institucijų nepriklausomumą? Kokie saugikliai garantuoja, kad teisėsaugos institucijos nebus naudojamos kovoje prieš oponentus ar prieš politinius konkurentus? Ar teisėsaugos institucijų atliekamas duomenų rinkimas, saugojimas (tvarkymas) ir teikimo reglamentavimas išlaiko teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimus? Deja, atsakymas į šiuos klausimus yra dažniausiai neigiamas arba, geriausiu atveju, niekas tuo rimtai nei domėjosi, nei tyrinėjo. Nebuvo ir jokio nešališko, ekspertinio vertinimo. Susidaro įspūdis, kad egzistuojanti sistema tenkina daugumą – suprask, kai valdžia pasikeis, gal ir visai gerai bus pasinaudoti visomis tomis pilkomis atsiveriančiomis galimybėmis.

Istorijoje daug pavyzdžių. Artimiausias ir žinomiausias turbūt buvęs Votergeito skandalas JAV. Pirmieji du po šio skandalo buvę JAV teisingumo ministrai Edwardas Levi ir Griffinas Bellas puikiai suprato, kad bandymas teisėsaugos institucijas naudoti politiniais tikslais nėra vien prezidento Richardo Nixono problema, todėl nustatė labai aiškias teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo su kitomis valdžiomis taisykles.

Prisiminkime, kodėl buvęs JAV FTB vadovas Jamesas Comey taip nerimavo dėl prezidento Donaldo Trumpo pasiūlymo susitikti dviese – akis į akį. E.Levi ir G.Bello suformuota praktika, greta draudimo aptarinėti konkrečias bylas ar konkrečius tyrimus, draudimo bet kam iš Baltųjų rūmų kreiptis tiesiogiai, numatė ir taisyklę, kad paprastai su FTB vadovybe bendraujama tik kartu pakviečiant ir Teisingumo ministerijos ar Baltųjų rūmų Teisės departamento atstovus. Lietuvos ryškiausi antipavyzdžiai: buvusio Seimo nario Stasio Jakeliūno susitikimas su Konstitucinio Teismo pirmininku, Seimo nario Vytauto Bako susirašinėjimas su buvusiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, kaip galima suprasti, apie konkrečias bylas ir sprendimus.

Šiandieną žinome, kad kiekvieną susitikimą su JAV prezidentu J.Comey aprašydavo, o aprašymu pasidalindavo su savo biuro atsakingais darbuotojais. Lietuvoje gi žinome, kad net ir valstybės pareigūnų darbinis elektroninis susirašinėjimas gali išnykti kaip dūmas iš valstybinių serverių.

Akivaizdi ir kita spraga. Teisėkūroje, taip pat kaip ir bet kurioje kitoje valstybės valdymo srityje, galimi interesų konfliktai.

Akivaizdi ir kita spraga. Teisėkūroje, taip pat kaip ir bet kurioje kitoje valstybės valdymo srityje, galimi interesų konfliktai. Teisėkūroje neturėtų būti galima situacija, kai institucija, ypač kurios veikla gali suponuoti žmogaus teisių apribojimus, pati nustatytų taisykles, kaip tai daroma. Yra akivaizdu, kad tokios taisyklės bus „į vienus vartus“. Minimalus reikalavimams tokioms taisyklėms turėtų būti jų išankstinis derinimas su nepriklausoma (kitos valdymo srities) valstybės institucija. JAV tai dažniausia – teisingumo ministerija. Taip atliekama a priori arba preventyvi kontrolė.

Šiandieną neatsakyti klausimai lieka ir susiję su laiko apribojimais: kiek laiko galima rinkti informaciją, kiek ją saugoti. Sprendžiant iš Seimo tyrimų medžiagos, panašu, kad praktiškai neribotą laiką, vis surandant kitus „teisėtus“ informacijos rinkimo ir saugojimo pagrindus.

Surinktos informacijos naudojimas ar teikimas yra dar didesnė problema. Iš esmės reglamentavimas yra toks aptakus, kad bet kokios informacijos suteikimas bet kam gali būti pateisinamas. Tereikia kiek padailinus teisinius pagrindus „pakišti“ po įstatymų plačiomis formuluotėmis. Taip gimsta ir išnyksta garsiosios „pažymos“.

Apie vidinę kontrolę ir jos efektyvumą sunku ką nors pasakyti – nėra jokių duomenų. Tačiau panašu, kad vienintelė patikima išorės priežiūra yra vykdoma Seimo kontrolierių įstaigos, deja, turinčios labai ribotos resursus. Šiandieną patikrinti, pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu asmens privatumo apribojimų (slaptas sekimas ir pan.) pagrįstumą nėra praktiškai jokios galimybės. Net ir jokiai informacijai nepasitvirtinus, asmeniui nėra pranešama apie tai, kad jo atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, t. y. dažniausiai, pažeistos ar apribotos jo teisės į privatumą jam nežinant. Kaip gali patikrinti, kad ir a posteriori, asmens teisių apribojimo teisėtumą, jei apie jį net nežinai.

Kaip gali patikrinti, kad ir a posteriori, asmens teisių apribojimo teisėtumą, jei apie jį net nežinai.

JAV nesenai nuvilnijo skandalas, susijęs su buvusio D.Trumpo rinkimų kampanijos patarėjo, pono Carterio Page'o, pokalbių slaptu klausymusi. Michaelo E.Horowitzo, JAV Teisingumo ministerijos Generalinio inspektoriaus, atliktas tyrimas parodė, kad agentai, norėdami gauti teismo leidimą atlikti slaptus veiksmus prieš poną C.Page'ą, teismui pateikė vienpusę informaciją, t. y. jie pateikė jiems tuo metu žinomas aplinkybes, kurios leido manyti, kad yra galimi neteisėti veiksmai, bet nepateikė tų aplinkybių, kurios liudijo, kad galimai jokios nusikalstamos veiklos įtarti negalima.

JAV Teisingumo ministerijos Generalinio sekretoriaus ataskaita yra vieša ir labai išsami, aptarianti visus tyrėjų veiksmus, aplinkybes, tvarką, kuri reikalauja teismui pateikti objektyvią informaciją, ir t. t. Teismas teismą „apgavusiems“ agentams uždraudė teikti bet kokius naujus prašymus, „nes pastarieji prarado pasitikėjimą“, o institucijos įsipareigojo skubiai peržiūrėti egzistuojančias tvarkas, kad panašūs atvejai nepasikartotų. Tarp siūlymų – įpareigojimas besikreipiančios institucijos atstovams prisiekti, kad pateikiama objektyvi informacija, taip pat specialių klausimynų pildymas ir pan.

Mūsų visų tikslas turėti stiprias teisėsaugos institucijas. Galimybė tai pasiekti dažniausiai slypi ne vadovų keitime, o visų pirma aiškiai apibrėžiant jų veiklos ribas ir taisykles – nepaliekant jokių pilkų zonų. Belieka tikėtis, kad šis VSD skandalas pasibaigs sėkmingai mums visiems – pasibaigs tuo, kad padarysime tokias išvadas, kokias savo laiku padarė JAV teisingumo ministrai E.Levi ir G.Bellas.

Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, buvęs teisingumo ministras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius