Grįžkime atgal. Prisimenate, kaip į „pasimetusį realybėje“ Vytautą Šapranauską (tai neva buvo Liuciferio vaidmens scenarijus) reagavo publika? Dalis žiūrovų smagiai kikeno iš akivaizdžiai „pasikeitusio“ ir šiek tiek aplinkoje nesigaudančio Vytauto Šapranausko. Ir laukė, kas bus toliau, kuo baigsis šis realybės šou. Kiti akivaizdžiai piktinosi ir kalbėjo apie kultūrą bei savigarbą, prodiuserių savimonę. Juk tokiu atveju jie turi dvi išeitis: arba pakeisti aktorių, pavyzdžiui, Marijonu, arba, kaip jau tapo įprasta teatre, pranešti, kad „spektaklis neįvyks dėl aktoriaus ligos“. Tuomet visiems viskas būtų aišku.
Šiuo atveju pasirinkta kita išeitis, visiems suteikusi daug adrenalino, tačiau nusmukdžiusi ir humoro primarijaus Šapro, ir TV prestižą.
Na, pasvarstykime, ar kas nors laikytų aukštojo pilotažo meistrą Jurgį Kairį supermeistru (nors objektyviai suvokiame, kad jis toks ir yra), jei padangių karalius valdytų šturvalą akivaizdžiai drebančiom rankom ir jei po tiltu jis pranertų ne itin saugiu kelių colių atstumu rizikuodamas savo sveikata ir gal net gyvybe? Sakytume, kad tas beprotis vaikšto peilio ašmenimis, yra talentingas, bet... negerbia savęs ir susirinkusių žiūrovų.
„Bet koks tai adrenalinas, ar ne tiesa?“ – pasakytų prodiuseriai. „Kodėl neišėjote iš salės, jei taip nepatiko“, – mestelės aktoriaus kolega.
Taip, daugelis spėliojo, ar vedėjas susimaus, ar vis dėlto sugebės atlaikyti fantasmagorišką trijų valandų maratoną. Po to, kai atlaikė, TV3 , išlaukusi tris dienas ir surikiavusi plika akimi matomas „piarines“ (viešųjų ryšių) mintis pasigyrė: ši laida – žiūrimiausia balandžio 1-ąją, o V.Šapranauskas yra geriausias vedėjas. Nei kodėl, nei už kokius nuopelnus... Ir ar kas nors klausė, ar V.Šapranauskas geriausias?
Vienintelis klausimas, kuris sukosi žiūrovų galvoje – kodėl laidos vedėjas „toks keistas“ ir ką apie tai galvoja TV3?
Atsakymo nebuvo. Tačiau pamažu iš TV3 laidų vedėjų ar laidų svečių lūpų pradėjo piltis pagyrimai: na taip, visi laukė, kol Šapras suklups, o jis va, nesuklupo. Spauda atsiliepė kritiškai, tačiau, tai tik „šuns lojimas“. Suprask, ir TV3, ir Šapras elgėsi moraliai, teisingai. O tie, „kuriems nepatiko sukurtas Liuciferio“ vaidmuo, yra kvailiai, kurie tiesiog žiūrėjo ir kumščiavosi alkūnėmis? Tiesa, tokių nesusipratėlių savo pranešime spaudai televizija atsiprašė. Neva: nesupratote „Liuciferio vaidmens“, na tai atsiprašome tada, ką darysi.
Įstatymų spragos
Turbūt niekam nekyla klausimas, kodėl draudžiama automobilį vairuoti apsvaigus (taip pat ir nuo nuo vaistų ar psichotropinių medžiagų, migdomųjų). Todėl, kad toks vairuotojas gali ir pats susižeisti, ir kitus eismo dalyvius savo važiavimu ne tik prajuokinti, bet ir pravirkdyti.
Tačiau nė vienas įstatymas nedraudžia tokios „nesvarumo“ būklės vedėjui pasirodyti tiesioginiame eteryje, stebint ir vaikams (laida buvo rodoma penktadienio vakarą nuo 19 val.). Pasirodo, tiesioginis TV eteris ir TV studija ar „Forum Palace„ scena nėra vieša vieta...
Ir iš „rašeivų“ besityčiojantis V.Šapranauskas, ir TV3 naudojasi elementaria įstatymų spraga. Ar galėjo bet kuris TV3 žiūrovas, pasipiktinęs tuo, ką mato, paskambinti į policiją arba medikams bendrosios pagalbos centro telefonu 112 ir iš tikrųjų paprašyti pagalbos Šaprui arba sau? Kaip būtų reagavę pareigūnai, jei mokesčių mokėtojas Vardenis Pavardenis būtų paprašęs patikrinti laidos vedėjo blaivumą? Arba, jei tikėtume peršama TV3 versija, kad Šapras sunegalavo, ar galėjo žiūrovai jam iškviesti „greitukę“, jei prodiuseriai taip rizikavo primarijaus sveikata? Deja, net pats policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pripažįsta, kad tai neįmanoma!
Žodžiu, nepagautas – ne vagis. Va čia tai balandžio 1-osios pokštas, ar ne? Būtent tokia logika nuvedė mūsų valstybę ten, kur esame dabar – arčiau trečiojo pasaulio šalių. Arba arčiau musulmoniškos nei krikščioniškos moralės. Juk ne veltui sakoma, jog blogus darbus galima daryti, nutaisius šventą veidą, nes „Alachas per stogą nemato„. Šiuo atveju tas stogas buvo „Forum palace“.
Moralinė televizijos orientacija
Tokiu būdu pačiai televizijai paliekama spręsti, girtas, blaivus ar tiesiog sunegalavęs aktorius Vytautas Šapranauskas. Štai čia ir paaiškėja tikroji moralinė TV kanalo orientacija: reitingai, kokybė ar pareiga žiūrovui (ne tik linksminti, bet ir nekvailinti jo).
Užuot iškart pasakę tiesą (arba atsakę į tiesioginį klausimą – „kodėl jis toks?“), TV3 atstovai tiesiogiai ir per aplink vis giria ir V.Šapranauską, ir pačią balandžio 1-osios laidą. Suprask, tie kvaileliai, kurie bandė piktintis, yra baltos besmegenės varnos be humoro kauliuko, nes visa Lietuva mielai žiūrėjo į „kosminį“ (tarp žemės ir dangaus) Šaprą. Tiesa, netrukus LNK bandė paneigti šį TV3 argumentą: „Auksinių svogūnų„ apdovanojimai liko ketvirtoje vietoje po trijų konkuruojančios TV laidų tą savaitę, nors balandžio pirmąją ir aplenkė „Dviračio žvaigždės“ apdovanojimus.
„Švebeldžiuojantis“ vedėjas su popieriumi rankoje – ar prie tokio Vytauto Šapranausko mes esame pripratę? Na, vienintelis teigiamas šios istorijos niuansas yra toks: pagaliau ne tik A.Valinskas, bet net ir verslininkas V.Matijošaitis galėjo pastatyti Šaprą į vietą ar net ant menčių paguldyti. Tas velniškas apsvaigimas sumažino V.Šapranausko galias kone perpus. Štai puiki svaigalų antireklama: nevartok, nes tapsi lengvai pažeidžiamas.
Gražios lietuviškos (ne)gėrimo tradicijos
Kita vertus, pagalvokime, ar turime teisę burnoti ant žmogaus, kuriam tiesioginiame eteryje pinasi liežuvis. Juk lipti į sceną apsvaigus arba patinusiais paakiais (TV3 tai vienoje laidoje pateikė kaip arterinės hipertenzijos pasekmes) – sena graži lietuviška tradicija. Kaip ir vairuoti išgėrus: nuo seimūno Arvydo Vidžiūno (ar jau pamiršote, kaip jis liko nenubaustas?) iki girtų policininkų-žudikų. Alkoholis visad buvo lietuvio palydovas, draugas, brolis: „pragėriau žirgelį ir kam man jo reik...“. Arba „geriam degtinę, alų, vyną ir naminę...“
Butelis scenoje lietuviui visad buvo juoko objektas. Juk dar prisimenate skandalingai juokingą „Biplan'ų“ pasirodymą su degtinėle ir lašinukais scenoje per „Bravo„ apdovanojimus? Toks „Anzelmutės“ pristatymas grupei pelnė didžiulę sėkmę.
Per išleistuves į „Euroviziją“ prieš metus rusvą skystį iš viskio butelio gėrė „In Culto“ vyrai.
Džordana Butkutė, kadaise net nugriuvusi nuo scenos, irgi nieko nestebino. Jos ir toliau klausėsi ir mylėjo. Be to, kaip ir R.Pakso ar Šapro atveju, puikiai suveikė precedentas, kai lietuvis gailisi „mušamo ar kritikuojamo“.
TV žiūrovai, tuo metu juokavę su LNK ir gavęs SMS apie „keistą V.Šapranausko elgesį“, akimirksniu perjungė kanalą, kad patys pamatytų ir išgirstų.
Bet gal grįžkime į didžiąją sceną. Neoficialiais duomenimis, „įkalęs“ viešumoje yra dainavęs kone kas antras Lietuvos žvaigždūnas. Tačiau daugeliu atveju juos gelbėjo kita lietuviško šou biznio yda – fonogramos. Juk pažiopčioti ir girtas gali. O va vesti tiesioginę laidą išgėręs ar tiesiog „pavargęs“ gali jau ne kiekvienas, tam reikia ypatingo talento. Tik ar tikrai V.Šapranausko talentui reikėjo tokio išbandymo? Kokia prasmė?
Matau vienintelį paaiškinimą. Prodiuseriai trinte trynė rankas dėl tokios „reklamos“. Juk TV žiūrovai, tuo metu juokavę su LNK ir gavęs SMS apie „keistą V.Šapranausko elgesį“, akimirksniu perjungė kanalą, kad patys pamatytų ir išgirstų. Reitingai garantuoti, kad ir kaip laida bepasibaigtų. Štai ir visa paslaptis.
Rezultatas: žiūrovams parodyta jų vieta
Koks šios istorijos moralas? Komerciniai kanalai sumaniai manipuliuoja žiūrovų sąmone, gąsdindami juos (itin skausmingas Kristupo Krivicko atvejis) arba linksmindami. Tačiau riba tarp linksminimo ir kvailinimo – labai subtili. Žinoma, nuolat maitinami ne informacija, o infošou (kryptingu, neva populiariai pateikiamu ne pačių svarbiausių įvykių srautu, įdomiu daugiau provincijai, nei išsilavinusiam žmogui su normaliu IQ), TV kanalai atbukina vartotoją. panašiai kaip greitas maistas: nelabai kokybiškas, bet užtat mąstyti daug nereikia – prarijai ir viskas.
Todėl po V.Šapranausko-Liuciferio šou turime tą pačią situaciją kaip ir R.Pakso apkaltos metu: kalta aplinka. Aplinka, kuri neva kumščiavosi ir piktdžiugiškai laukė, kol Šapras nugrius. O ar jums neatrodo, kad geriausias piarinis triukas ir yra tuos, kurie nepritaria Liuciferiui, paversti kvailiais ir tarp eilučių priekaištauti už tai, kad puola „geriausią Lietuvos laidų vedėją“?
Žinoma, po tokio triuko TV3 žiūrovų nesumažės, gal nemažės ir pinigų už reklamą. Juk ir po Lino Kleizos pašvebeldžiavimo „mes asmeniškai nieko negeriame, nedarome...“ po linksmų sugrįžtuvių niekas jo nepasmerkė, nors suprato, kokios kondicijos yra krepšinio žvaigždė. Dar geriau: po to, kai krepšininkai apšlapino reklaminį stendą Vilniaus centre, o žiniasklaida apie tai parašė, labiau kliuvo ne krepšininkams, o žurnalistams... Tai kas, kad krepšininkai apšlapino „patį Sondeckį“...
Tačiau esu tikras, kad šiek tiek turintys smegenų žiūrovai susimąstys, kas yra geras humoras. Kas kelia šypseną normalių intelektinių sugebėjimų žiūrovui: šmaikštūs Šapro juokeliai, ištraukiant Jūročką iš beviltiškų padėčių, šmaikštavimai apie antrą galą pademonstruojant tai dar ir čiurkšle iš mineralinio vandens butelio ar humoras, kai sunkiai besiorientuojantis realybėje žinomas žmogus vis dėlto nesužlugdo tiesioginės transliacijos, nors ir pameta mikrofoną, kurį jam desperatiškai vidury dainos bando prisegti kolegos?
Tai kur yra greitas maistas, kurį „vis tiek suvartos“, o kur gurmaniškas patiekalas su kokybės ženklu? Ir kas iš tikrųjų šioje situacijoje yra kvailesni: žiūrovai, kurie spėliojo, ar Šapras „išsijungs“, ar tie, kurie mus bando vedžioti už nosies ir manipuliuoja informacija?
