Kai parašiau antrą knygą apie kūno sveikumus (pirmą – apie maistą, antrą – apie kosmetiką), mano didžiai gerbiamas redaktorius apibendrino – prisidirbai. Tiek prišnekėjai apie kūno sveikatą, kad prašyte prašosi pasisakymas apie proto sveikatą ir jos nebūtiną ryšį su sveikuoliška gyvensena. Kadangi aš ir pati taip manau, bandysiu nuplauti savo odes sveikatai šiais pastebėjimais apie kitą reikalo pusę.
Žinia, žmogaus kūno, proto ir sielos reikalai yra glaudžiai susiję. Tačiau kokiu būdu susiję, nuo mūsų akių tai stipriai paslėpta. Ne visi liekni, stiprūs ir vikrūs pasižymi vidine harmonija ir linkę suprasti artimą. Ir toli gražu ne visi sukumpę ir išdžiūvę (arba priešingai, patukę), nemiegantys per naktis ir valgantys, kas papuola, stokoja valios ir jėgos prasmingai, dorai bei aktyviai gyventi.
Tačiau šiandien valstybės ir visuomenės santykis su tuo, kas anksčiau buvo žmogaus asmeninis reikalas – sveikata, laimė, vaikai, kūno svoris ir kiti parametrai – smarkiai pasikeitė. Gerovės valstybė pagal apibrėžimą rūpinasi viskuo.
Sveika gyvensena tradiciškai būdavo suprantama kaip asmeninis žmogaus reikalas, nes juk naudą – sveikatą ir gerą savijautą – visų pirma gauna jis pats. Žmonės jos mokosi ir praktikuoja išskirtinai savo valia, susibūrę į grupes bendraminčių ar sekdami mokytoju. Visuomenę tokia veikla puošia ir turtina, kaip ir bet koks kitas pozityvus žmogiškas veikimas. Sveikos gyvensenos mėgėjai kitiems gali atrodyti šaunuoliai arba keistuoliai, bet gadinti gyvenimo niekam negadina.
Tačiau šiandien valstybės ir visuomenės santykis su tuo, kas anksčiau buvo žmogaus asmeninis reikalas – sveikata, laimė, vaikai, kūno svoris ir kiti parametrai – smarkiai pasikeitė. Gerovės valstybė pagal apibrėžimą rūpinasi viskuo. Anksčiau šmaikštaudavom, kad administraciniu būdu laimės nepadalinsi. Bet nebešmaikštaujam, nes tikrai matosi, kad dalins. Pasirems visokiais laimės indeksais ir padalins: tada turėsim būti laimingi, niekur nesidėsi. Bet tai kitas etapas, nes dabar turėtume visi būti sveiki, netgi tie, kurie nemano, jog tai jiems taip svarbu, kad turėtų keisti savo gyvenseną.
Yra vienas ekonominis argumentas: sveikatos apsauga finansuojama bendrais pinigais, todėl doro piliečio rūpestis juos taupyti. Ir nors argumentas visiškai formalus (galima juk ir kitaip sveikatos apsaugą finansuoti), iš jo išsirutulioja rimta politika. Mat kuo daugiau sergi ir nemiršti (gyveni ilgai ir nuolat sirguliuoji kokia lėtine liga, ką vidutiniškai vertinant daro Lietuvos moterys), tuo brangiau biudžetui. Suvartoji daug kompensuojamų vaistų, gydytojų paslaugų, ilgai gauni pensiją. Kadangi žmonių vis dėlto trūksta, ilgas žmonių gyvenimas valstybei apsimoka, bet tik tuo atveju, kai vyresni žmonės yra pakankamai sveiki, kad dirbtų ar bent jau nevartotų daug sveikatos paslaugų. Nes sveikatos ir priežiūros senatvėje biudžetų poreikiai seniai lenkia bet kokios ekonomikos galimybes, ne tik lietuviškos. Taip mūsų asmeninė kūno ir proto būklė tampa didžiu valstybės reikalu, analizuojamu statistiniais metodais ir tvarkomu administraciškai ir teisiškai. Iš čia draudimai rūkyti, vartoti alkoholį, valgyti tam tikrą maistą; kūno masės, cukraus bei riebalų mokesčiai ir panašūs socialinės-medicininės inžinerijos eksperimentai. Iš čia ir dalies piliečių palaikymas tokioms priemonėms: o kodėl tas storulis sėdi per dvi kėdes, o moka už vieną? Aš va, kankinuosi, pyragėlių nevalgau, o jis, tikrai žinau, valgo.
Galėtume sakyti, kad mums toks rūpestis tik į gera. Juk niekas nenori dešimtmečiais gyventi skausmuose, nuolat vartoti vaistus, būti tiriamas ir operuojamas. Tačiau yra dvi aplinkybės. Pirmoji, žmonės turi laisvą valią rinktis ir ją gali vertinti labiau už sveikatą ir net gyvybę. Antra, jokie vieningi sveikatinimo metodai nėra veiksmingi. Ne visi pyragėlių valgytojai yra nutukę ir ne visi nutukę šlamščia pyragėlius. Žmones labai sunku sveikatinti masiniu būdu, – ne tik dėl jų pačių nenoro dalyvauti, bet ir dėl objektyvaus skirtingų metodų poreikio. Dėl to specialistai praktiškai nebesiginčija. Bet, kaip nutinka ir kitose srityse, politikai turi visiškai kitą nuomonę nei specialistai ir vis bando pagerinti žmonių sveikatą masiniu būdu. Tai vandentiekio vandenį pafluoruoti, tai apmokestinti vienus riebalus, po to kitus, prikišamai rekomenduoti bėgioti visiems ristele, po to apskritai nebėgioti be gydytojo priežiūros, skirti multivitaminus visiems kūdikiams, po to jokių nebeleisti be recepto ir t. t. Nesunku suprasti, kodėl politikams taip patinka šie eksperimentai: jie leidžia valdyti ir generuoja pinigus. Taigi su sveikata tai neturi nieko bendra. Bet kai prireikia, tą formalų bendro finansavimo argumentą išsitraukia.
Kodėl žmonės sveika gyvensena susidomi? Tie, kurie iš prigimties turi stiprius nervus, stiprų kūną ir jų nėra visiškai apleidę nuo jaunystės, gali labiau leisti sau vykdyti proto užgaidas: skaityti arba rašyti per naktis, mažai miegoti, valgyti skaitydami, naudotis tokiais maisto pramonės pasiekimais kaip užpilamos sriubos ir šaldyti koldūnai. Ir jiems nieko blogo neatsitinka. Aistra pažinti ir dalyvauti, teigiamos emocijos, bendravimas ir savęs atradimai generuoja pakankamai ugnies suvirškinti visokį šlamštą, kompensuoti poilsio trūkumą ir pravarinėti kraują nejudriame kūne. Tik daugeliui su studentiškais metais tai ir baigiasi. Kūnas pradeda reikalauti savo laiko ir dėmesio, kas atima peną iš proto. Jei protas nesugeba rasti sau priimtino tokios duoklės paaiškinimo, jis pradeda zyzti apie senėjimą, nuobodulį ir kitus apsileidimus. Tokiu atveju susidomėjimas sveika gyvensena smarkiai padeda, nes įjungia protą į naują sritį, kuri iš tiesų yra labai įdomi.
Kita grupė žmonių sveika gyvensena susidomi ne dėl proto nuobodulio, o dėl kūno silpnumo. Alergiški, sunkiai virškinantys, silpni, jautrūs ir pan. Turint omenyje, kad daugybė žmonių šiandien dirba su knyga ir kompiuteriu – stuburo problemos praktiškai garantuotos. Pastiprinti kūną tampa gyvybiniu reikalu tiems, kuriems gyventi ir veikti įdomu, o energijos trūksta.
Trunka laiko užauginti raumenis, išmokti teisingai kvėpuoti, ištreniruoti ištvermę, bet dar daugiau laiko trunka išmokti nesinervinti. Beje, daugelis iki šiol mano, kad to apskritai išmokti negalima. Išgirdę gydytojo ar psichologo nurodymą tvarkytis su stresu, jie nurašo tai kažkur į šoną. Todėl nori vaistų. Na, gal dar mankštą kokią gali padaryti. Bet tik ne pratimus savo protui, kad jis jaudindamasis savęs nesudegintų. Kadangi gyvename didžiulio greičio, perteklinės informacijos ir nuolatinio kitimo visuomenėje, tai mažiau besijaudinantys, ramiau į kritiką reaguojantys ir kitaip psichologiškai mažiau jautrūs žmonės laimi. Jie išlaiko reikalingą tempą, pakelia atsakingų pozicijų keliamą stresą, todėl tampa vadovais ir lyderiais.
Paprastai tokie „susitvarkę“ žmonės savo kūną prižiūri ir į jį investuoja tam tikrais metodais, kurie tuo metu visuomenėje laikomi priimtinais. Jie neretai ironiškai žvelgia į kitus savęs stiprinimo būdus ar sveikatinimo kelius (kaip antai medžių apsikabinimas, žiūrėjimas į akvariumą ar kokia žaliavalgiška dieta). Nors visi šie būdai yra geri, jei žmonėms jie tinka.
Mūsų didysis paklydimų variklis – puikybė – puikiai užauga maitinamas ir salotomis, ir mėsainiais, ir bėgant maratonus, ir gulint ant sofos. Ir netgi lankant teatrus ir muziejus.
Bet neretam sunku priimti tokią įvairovę. Žmogus toks padaras, kad labai mėgsta savo atradimus primesti kitiems. Ypač jei atradimas buvo radikalus. Tai pasakytina visų pirma apie buvusius alkoholikus ir rūkalius. Metę jie dažnai būna savo buvusiems kolegoms nepakančiausi. Katrie katrus labiau erzina ir priekabiauja, sunku pasakyti. Elitiniai sveikieji durnina ir kitaip šaiposi iš tų, kurie kitaip supranta sveiką gyvenseną – pavyzdžiui, nevartoja glitimo ar bėgioja basi per žarijas. Didesnės ir stipresnės alternatyvistų grupės (kaip antai veganai) bando visuomenę auklėti ją šokiruodami baisiais vaizdais ar vartodami paniekinamą retoriką: pati girdėjau moterį, prašančią duonos be gyvulių išskyrų (suprask, pieno). Taigi visuomenės grupės nelabai nori vienos kitų girdėti, sakyčiau, labiau iš smagumo špilkuotis, net ne iš pykčio.
O kaip yra asmens lygmenyje? Tarkime, niekas žmogaus neverčia, jis pats mano, kad reikia investuoti į savo sveikatą. Ar tas žmogus tampa tik sveikas ir stiprus (ištvermingas, ramesnis, susitvardęs, darbingas ir pan.)? O gal jis tampa geresnis? Geresnis kaip visuomenės narys ir pats kaip žmogus? Posakio „esi, ką valgai“ šiuolaikiniai nešėjai linkę teigti, kad atsakingai vartojantys žmonės yra geresni. Yra tam argumentų: niekas, manau, nesiginčys, kad į organizmą papuolantys cheminiai ir organiniai junginiai veikia ne tik mūsų sveikatą, bet ir mintis, emocijas, elgesį ir retoriką. Ne atsitiktinai juk draudžiama vairuoti ir eiti į darbą išgėrus, negeriame kelių puodų kavos norėdami nusiraminti, o po sotaus kepsnio žmogus jaučiasi kitaip, nei po lengvų salotų. Tačiau, sutikime, mūsų dienų dirgiklių kontekste tai gana smulku. Bendros blogos žinios per žiniasklaidos priemones, asmeninės įtampos darbe ir šeimoje, konfliktinės diskusijos socialiniuose tinkluose – gerokai rimtesni protą, o per jį ir kūną, destabilizuojantys veiksniai. Sunkus ir prastas maistas, aktyvinantys gėrimai, nejudrus gyvenimo būdas, nervingas charakteris blogina žmogaus savijautą, gali padaryti jo elgesį sunkiai toleruojamu aplinkiniams, tačiau nepakeičia vidinių moralinių nuostatų. O jos, kad ir kaip aplink suktumės bandydami šio klausimo išvengti, yra svarbiausios visuomenės sveikatai.
Daug metų pažįstu žmonių, užsiimančių kokiomis nors sveikatinimo metodikomis, bet negaliu pasakyti, kad jie kaip nors geresni už kitus. Kad, pavyzdžiui, yra patikimesni, darbingesni, įžvalgesni, sąžiningesni ar empatiškesni. Visokių yra. Stebint pastaruosius politinius įvykius, susijusius su alkoholio ribojimais, vaistų politikos pokyčiais ir visuotinės santarvės diegimu bendrais paminklais, tokių minčių juo labiau nekyla. Taigi nei teoriškai, nei praktiškai negalėčiau patvirtinti, kad rūpinimasis savo sveikata savaime pagerina žmogaus dvasinę pusę. Mūsų didysis paklydimų variklis – puikybė – puikiai užauga maitinamas ir salotomis, ir mėsainiais, ir bėgant maratonus, ir gulint ant sofos. Ir netgi lankant teatrus ir muziejus.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2017, Nr. 8
