1989 metų lapkričio 7-oji Vilniuje išaušo šalta, bet giedra. Lenino prospektas iš vakaro raudonavo tradicinėmis tribūnomis prie Konservatorijos, tokios pat spalvos vėliavomis buvo apkaišyti stulpai centrinėse Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sostinės gatvėse.
Į iškilmes suvaryti universitetų studentai, sporto mokyklų auklėtiniai, „darbo kolektyvai“ ruošėsi eiliniam absurdo teatro spektakliui. Kaip vėliau paaiškėjo, paskutiniam tokiam Lietuvoje. Minia buvo nusiteikusi pakikenti ir išsiskirstyti: sistema jau braškėjo per siūles, iš rankų į rankas keliavo „Sąjūdžio žinios“, permainos buvo justi ore.
Kai nuo Katedros pusės pasigirdo galingų variklių riaumojimas, visi sukluso: sovietų karinės technikos paradas visuomet būdavo įdomiausia okupantų renginio dalis. Tačiau tąsyk Šiaurės miestelio vyrukų pasivažinėjimas po Vilniaus centrą buvo sugadintas.
Tai, kas nutiko prie tuometės vinilo plokštelių parduotuvės, netoli KGB rūmų, žaibiškai pasklido iš lūpų į lūpas po Vilnių, o paskui – ir plačiau. Kažkokie vaikinai iššoko prieš šarvuočių koloną, užtvėrė kelią ir sutrikdė visą eiseną. Kol iki jų prasiveržė draugovininkai, kol nutempė nuo prospekto grindinio, praėjo kelios minutės, bet signalas buvo pasiųstas: čia jūs su savo šarvuočiais – nepageidaujami.
Kitą dieną visi iš spaudos sužinojo, kas tie „išsišokėliai“. Amžiną atilsį mano kurso draugas Linas Jučas debiutavo „Respublikoje“ parašęs interviu su šios protesto akcijos sumanytoju. Kitu kursioku – Artūru Zuoku, jau tada nenustygusiu vietoje ir instinktyviai jautusiu viešųjų ryšių galią.
Praėjo 22 metai. Okupantų armijos seniai čia nebėra, prospektas nebe Lenino, o Gedimino. Tačiau pagrindinis tos senos istorijos veikėjas, nužingsniavęs ilgą distanciją verslo, politikos ir socialinės medijos vieškeliais, vėl dėmesio centre. Šįkart – ne gulomis prieš šarvuotį, bet jo kabinoje. Toje pačioje sostinės gatvėje, iš kurios kadaise mėgino išstumti sovietinių okupantų techniką. Keistai kartais sukasi tas istorijos ratas.
