Net ir nuo gero oro, net ir nuo atostogų, net ir nuo nuostabaus draugo – nuo visko, kas juoda ir baisu, o ir kas gera ir šviesu, gali pavargti. Ką tada darome?
Tikintys grįžta prie maldos, ieškantys – prie meditacijų, verslo didieji užsisako lėktuvo bilietus, menininkai neria į savo vidinius spalvų, garsų ar šokių pasaulius. Bet esmė visiems ta pati – pabėgti.
„Mūsų smegenys užspaudė mūsų širdis: mes nebemokame nei šokti iš širdies, nei liūdėti iš širdies, nei džiaugtis iš širdies, nei pykti iš širdies“, – prieš pasileisdamas į gaivališkus judesius ir jau trečią kartą per dieną kviesdamas visus beveik valandos šokiui be ritmo, be taktų, be mąstymo sako Arnas Kazickas-Haridas.
Mūsų smegenys užspaudė mūsų širdis: mes nebemokame nei šokti iš širdies, nei liūdėti iš širdies, nei džiaugtis iš širdies, nei pykti iš širdies.
Jis jogos mokytojas. Bet nenusigąskite – ne tos sustingusios ir labai rimtos. Žinoma, kad jis ieško pats ir moko kitus rasti atsakymus į klausimus „Kas aš esu?“ arba „Kas aš nesu?“ (nes niekas to nemoko nei mokykloje, nei universitete, nes visiems daug labiau rūpi, kaip išmokti valdyti). Tačiau jo būdai atveria duris džiaugsmui, atvirumui, šviesai.
Kaip? Tarkime, su dėkingumo savo kūnui ar dėkingumui visiems šokiais arba sąmoningo vaikščiojimo, valgymo ar patylėjimo pusvalandžiais. Tačiau žodžiais čia tų patyrimų nepaaiškinsi, šokio džiaugsmo ar kaip krenti it lapas iš laimės neaprašysi, tai nestrikim. Kalbėkime toliau apie leidimą ir paleidimą.
Kam visa tai?
Net gydytojai sako, kad pailsime tik tada, kai pakeičiame erdvę, išsiplėšiame iš rutinos, akys nustemba nuo kitokios spalvos horizonto. Taip porą sykių per metus galima išvažiuoti… patylėti.
Kam to reikia, paklausite? Pastebėkite šiandien visus, su kuriais kalbėsite, kuriems kalbėsite ir ką kalbėsite. Nesakau, kad bus daug triukšmo ir šiukšlių (nes ir taip aišku, kad bus), nesakau, kad pokalbiai gali būti ir labai įkvepiantys, malonūs, turtingi, bet vis dėlto. Ar tikrai visi ištarti garsai bus būtini? Pastebėkite, kaip jie vargina ir išderina, kaip atima jėgas ir lengvumą. Net ir tie bereikšmiai, bet žavingi mandagumo „small talk“, net ir tie patarimai, kurių mūsų niekas neklausia, o tik guodžiasi ir lyg save savo pasakojimu ramina, net ir ta mūsų nuomonė, kuri taip nežmoniškai dažnai iš tikrųjų nieko ir nedomina. Nors ir visą dieną nebūsite padarę nė vieno aktyvaus pratimo raumenims, vakare nepavilksite kojų. Kodėl?
Nes žodžiai yra energija.
Nes kuo daugiau žmonių, tuo mažiau savęs.
Nes išsitaškome be proto, be pauzių, be taškų ir be kablelių.
Ir tada ateina metas save susirinkti, susisiurbti, sugerti. Ateina metas tyliai patylėti tyloje.
Kaip sako toks trivaikis tėtis, darbo dienas aktyviai leidžiantis stikliniame verslo dangoraižyje, Karolis, „esu čia, nes reikia. Kitąkart karštą dieną eini gatve ir supranti, kad reikia atsigerti, nors troškulio gal ir nejauti. Bet reikia ir viskas“.
Kopiantys į kalnus taip atsako į klausimą, ko jie tie eina: nes kalnai yra.
Ilgą kelią važiuojantys klausytis jūros bangų ar upelio krioklio, žiogų čirpimo ar bitės dūzgesio, krentančio lapo ar augančios žolės, į klausimą, kam čia viso to reikia, dažnai atsakyti net ir negali. Gūžteli pečiais, reikia tiesiog, ir viskas.
Nusiprausti rasa ir tyla
Kas nutinka, kai patyli ne kelias minutes, ne valandas, o kelias dienas ir naktis iš eilės?
Kažkaip ryškiau pamatai, kaip jazminai soduose, o žemuogės pamiškėse žydi. Kažkaip ežere daugiau vandens lelijų išnyra, o mintyse – vis daugiau durų, kambarių ir menių. Praeini vienas, veriasi kitos. Nebūtinai malonios, nebūtinai gaivios, nebūtinai nušvitusios. Purvas irgi nuo dugno kyla, drumzles ir gleives paleidžia, viskas, ką pašlavei po kilimėliu ir išlygintais kostiumėliais apglostei, pro visas siūles plyšta, į dienos šviesą skverbiasi. Malonu? Šlykštu.
Bet vakare eini tylomis į pirtį ir po jos viską paleidi po kriokliu – nusiplauni ir prakaitą, ir įvaizdžius, ir nuomones. Lieki nuogas. Nei gražus, nei bjaurus – lygiai toks, koks esi. Prisimeni Donaldą Kajoką su jo naujausia poezija „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015):
„Nieko gero ir blogo lyg nieko
Vadinas tvarka“
Gyvenimas be jokio ryšio, be mobiliojo ir net be laikrodžio pamažu išsilydo ir pajunti, kad net ir kalendoriaus nebejauti. Šiandien Joninės? Tikrai… Išaušo sekmadienis? Gali būti… Nebėra nei draudimų, nei leidimų. Irgi labai pamažu atleidi įtampas ir tempą, vadžias ir valdžias ir pagaliau leidi sau… būti. Ir tampi girtas nuo tylos. Toks žmogus atsirandi paprastas, nusiprausęs.
Ko vertos mūsų ašaros ir mūsų juokas?
Nebelieka ir klausimų, kurių tiek daug, šliaužiančių, besirangančių, šnypščiančių, pačių svarbiausių, kad dar vakare užmigti neleido. „Kiekvienas klausimas juk koduoja atsakymą (lūkestį). O jei nėra klausimo, tai nėra ir vilties tinkamam ar netikusiam atsakymui. Todėl palikime savo klausimus ramybėje. Rankų nekelkit, atsakymų nebus. Jie patys ateis. O jei ne, tai ir nereikėjo“, – juokiasi Tylos stovyklos bosas Haridas. Juokiasi, nes viskas, net ir šitas sureikšmintas tylėjimas, yra taip juokinga. Kaip ir tuoj galėsime paverkti, nes visada irgi yra dėl ko.
Savaitę juokiesi, savaitę verki, savaitę tyli – yra ir tokia praktika, vardu „Mistinė rožė“. Suvažiuoja į tą Indiją viso pasaulio žmonės į krūvą ir kartu tokioje trijulėje smaginasi. Vėsiuose Trakuose šis minipabandymas jau vainikavo viską: mes juokėmės–kvatojome kaip bepročiai be jokios priežasties, mes verkėme–raudojome lygioj vietoj, o upė sau pro šalį toliau tekėjo, lelijos toliau žydėjo, šimtamečiams medžiams nei lapas, nei spyglys nenukrito.
Toks smagumo ir kančios koncentratas aidėjo, o tiems, kas tikri ir amžini, kas plaukia ir auga, nė trupučio nerūpėjo. Tai kokios svarbos buvo, yra ir bus tos mūsų geliančios tragedijos, tie puošnūs jubiliejai, tie antpečiai, tos metinės ataskaitos ir tie odinių krėslų posėdžiai? Neatsakykim, geriau patylėkim. Pagerkime arbatos.
Kai tylintys lieka gyvi
Yra tokia legenda, kai mūšio metu ant kalno trobelėje pasislėpė būrys karių. Bet priešas slėptuvę suuodė ir nuo slėnio, ratu apsupdamas kalną, pradėjo kilti jų link. Kariai viduje supanikavo, metėsi prie ginklų ir jau norėjo pulti pro duris to priešo pulti.
Tegu ir žinojo, kad jėgos nelygios ir kovos baigtis bus aiški. Bet vadas vienu tyliu mostu sustabdė ir liepė… sėstis tyliai gerti visiems arbatos. Kariai nuščiuvo ir nusivylė, bet įsakymo klausė. Priešas, kalną įpusėjęs, pamanė, jog apsiriko – viršuje tylu, nė garso, nė judesio, matyt, nieko nėra. Apsisuko ir nujojo savo keliais. Viršuje ir tyloje geriantys arbatą liko gyvi.
Kai man būna sunku, aš geriu arbatos. Kai labai nebeturiu laiko, aš geriu arbatos. Kai visas pasaulis užgula mano pečius, aš ir tada nedarau nieko, o tik geriu arbatos. Ir pati stebiu ir stebiuosi – likau gyva, nors atrodė, kad pasaulis be manęs sugrius. Bet jis ir toliau sukasi, tiesa?
O Haridas sako, kad mintys turi ateiti ir išeiti kaip debesys arba kaip sėdinčiojo ant kranto vandens stebėjimas: šis teka, putoja, banguoja, bet jo neaptaško, žmogus lieki sausas.
Jei kada žiūrėsite į kinų tapybos darbus, atkreipkite dėmesį, kad čia visada, be bambukų, kalnų, paukščių, žuvyčių, lotosų ar žirgų, yra kažkiek erdvės, kitaip tariant, tuščio ploto. Tam, kad skambėtų tai, kas nupiešta, turi būti vietos atsitraukti. Jie tai vadina – palikti truputį tylos.
Jei kada atsidėję klausysite muzikos, pastebėkite pauzes. Apie tai gražiai moka kalbėti kompozitoriai. Apie ponios Pauzės svorį.
Jei kada žiūrėsite olimpines varžybas, pamatykite sekundės tuštumą ir milžiniškos jėgos tylą prieš atleto „Pasiruošti, dėmesio, marš!“
„Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla“, – sakė Antoine'as de Saint-Exupéry. „Talentas bręsta tyloje“, – sakė Johannas Wolfgangas von Goethe. „Jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą“, – sakė senovės indėnai.
O Haridas sako, kad „mintys turi ateiti ir išeiti kaip debesys arba kaip sėdinčiojo ant kranto vandens stebėjimas: šis teka, putoja, banguoja, bet jo neaptaško, žmogus lieki sausas.“
Tyla visada tyliai tyli. Laukia, kad pavargę ir nusivarę ateitume pas ją pailsėti. Ir ji nekainuoja tiek, kiek skrydis į žydrąją pakrantę. Nes nekainuoja nieko. Kaip visi brangiausi dalykai pasaulyje. Žinoma, jei moki (arba kasdien mokaisi) likti sausas. Jei moki (arba kasdien mokaisi) stebėti ir stebėtis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Samdyk geriau rašančius
