Rinkimų rezultatų aptarimai bei koalicijos formavimo peripetijos užgožė viską, bet teiginiai, kad dešiniesiems nepakanka balsų, kad apsaugotų Lietuvą nuo "laimėjusių blogesnių už mus partijų kenkimo valstybei", nėra tik netyčia išsprūdusi emocija.
Tai nedviprasmiškas dešiniųjų elgsenos ateinantiems ketveriems metams algoritmas.
Nuo tada mes galėjome išgirsti, gal ne tokių šiurkščių, bet pakankamai skambių sakymų apie geruosius konservatorius, puikią A.Kubiliaus Vyriausybę ir negerą kairę, blogą koaliciją, netikusį kairiųjų premjerą.
Taip kasdien iš skirtingų lūpų ir remiantis kitokiais argumentais prasidėjo ir tęsiasi srautas propagandinio kalbėjimo apie politinę situaciją šalyje, konservatorius, kurie vieninteliai dar gali kažką padaryti gero.
Niekas iš jų nenori susimąstyti apie demokratijos reikalavimus ir priimti laimėjusiųjų valdžią kaip visuomenės daugumos norą. Kol bus demokratinė tvarka, tokia logika bus visada – dalis ieškos savo tiesos pas vienus, dalis – pas kitus.
Bet jei vienos didelės partijos Politikos komitetas skelbia Respublikos pabaigą, mes turime suprasti, kad reikalas ramiu ir atsakingu veikimu savo šalies ir tautos labui nesibaigs.
Konservatoriai visu emociniu pajėgumu bei profesiniu propagandiniu režimu ima formuoti negatyvią viešąją nuomonę apie valdančiąją daugumą. Netrukus sulauksime didesnės ar mažesnės valdančiųjų klaidos, štai tada išgirsime dar baisesnes kalbas apie pragaištingą naująją valdžią.
Tačiau kokia politinė nauda konservatoriams taip siautulingai peikti viską, ką sako ir daro kairieji? Rinkimai toli, esminiai valstybės sprendimai iš dešinės sunkiai kontroliuojami. Kodėl tada taip garsiai šaukiama?
Eliminuokite visų „ne savų“ neigimo veiksmą ir paieškokime atsivėrusioje tuštumoje konservatizmo. Kur jis?
O kas liktų konservatoriams, jei konservatoriai taip nekalbėtų? Garsūs Politikos komiteto pareiškimai apie padėtį šalyje ir partijos viduje yra ne tiek dalykinis būsimos veiklos modeliavimas, kiek priminimas apie save sau ir kitiems.
Propagandiškai žvelgiant, partija egzistuoja viešumoje tiek, kiek ji yra matoma ir girdima. Kai pralaimimi rinkimai, ir kiti formuoja valdančiąją daugumą, kai visuomenė kalba tik apie kitus, partija, turinti hipertrofuotų pretenzijų manyti, kad tik jų tiesa yra tiesa, o visų likusiųjų tiesos – tai tik užslėptas melas, pasijunta blogai.
Todėl mes neturime naiviai manyti, kad dabar konservatoriai atsipeikės ir ims samprotauti apie bendrą visų reikalą. Jiems tikras reikalas būna tik kada, kai visi pritaria jiems. Turime suprasti, kad naujo politinio sezono metu esminiais klausimais dešinėje bus balsuojama totaliai prieš kairę, o ne už reikalo sprendimą.
Tokia propagandoje gyvenančios partijos gyvavimo logika. Eliminuokite visų „ne savų“ neigimo veiksmą ir paieškokime atsivėrusioje tuštumoje konservatizmo. Kur jis?
Jo nėra arba lieka be galo mažai. Kad įrodytų priešingai, konservatoriams reikėtų dirbti, o ne gąsdinti visus priešais ir patiems save girti.
